Vėl portfelių dalybos

Ir naujos Vyriausybės sudarymo derybos prasidėjo ne nuo programos, o nuo portfelių dalybų.

Politinė aritmetika derybose kaista iki raudonumo.

Iš pradžių valdančioji koalicija išsiskirstė net nesutarusi, pagal kokį principą reiktų dalintis postus.

Paskui mažumos Vyriausybę formuojančių centro kairiųjų partijų atstovai vis dėlto susiderėjo, kiek kam klius vietos po saule.

Socdemams turėtų atitekti septyni ministrų portfeliai, valstiečiams liaudininkams - trys, liberalcentristams - du, o „pilietinininkams“ - vienas.

Ministrų portfelių paskirstymą gali pakoreguoti apskričių viršininkų ir Seimo struktūrinių padalinių vadovų postų dalybos.

Atrodo, kad apskritys sukurtos tam, kad jų viršininkų ir pavaduotojų postai, keičiantis Vyriausybėms, užkaišiotų tarppartinių nesutarimų skyles.

Jei partijai pritrūko dar vieno ministro portfelio, bus kompensacija - kurios nors apskrities viršininko ar jo pavaduotojo kėdės.

Kuo čia dėti žemėtvarkos ar regioninės politikos uždaviniai?

Viršininkai keičiasi - pavaldiniai švenčia. Vienos apskrities savivaldybės tunka nuo investicijų, kitos - sėkmingai skursta.

Valdančiojoje koalicijoje aukščiausi postai - Premjero ir Seimo Pirmininko - bus prilyginami

dviejų ministrų portfeliams.

Tačiau naujajai valdžiai koją gali pakišti „proveržininkai“.

Konservatoriai ir socialliberalai priminė, kad jie neįsipareigojo Viktorą Muntianą išsaugoti Seimo Pirmininko poste.

Opozicijai knieti ir dalis parlamento komitetų pirmininkų bei jų pavaduotojų kėdžių.

Kas bus ministrai, valdantiesiems nerūpi. Nors ir žalias, bet kad tik būtų savas.

Svarbu, jog nuodėmių uodega nebūtų per ilga, nes Prezidentas gali už jos nutverti ir neįleisti į valdžią.

O Vyriausybės programa? Raštingų žmonių netrūksta - sukurps ką nors per savaitę.

Vis tiek Lietuvoje niekas, išskyrus Česlovą Juršėną, netikrina, kas tose programose buvo užrašyta, o kas realiai padaryta. O Č.Juršėnas akių nedraskys - juk savas.