Viduriuojanti Europa

Mažosios Baltijos šalys Lietuva, Latvija, o kartais ir Estija vienintelės išdrįsta šviesiai tiesiai pasakyti tiesą apie Rusijos režimą. Retkarčiais jas palaiko ir kai kurios kitos Europos Sąjungos naujokės. Tokie pareiškimai yra veiksmingas antibiotikas, kai senajai Europai nuo baimės prieš V.Putiną paleidžia vidurius.

Europos Sąjunga aukoja savo garbę ir orumą už naftą bei dujas ir ne be pagrindo keikia amerikonus už kylančias energetinių resursų kainas, o tai stiprina Rusijos pozicijas pasaulyje.

Kai XX amžiaus 8-9 dešimtmečiais Jungtinės Amerikos Valstijos gerai sugyveno su Rytų šalimis, naftos kainos buvo žemos.

Tai pakirto Sovietų Sąjungos ekonomiką. Netrukus blogio imperija, kaip ją vadino 40-asis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas, žlugo.

JAV prezidento Džordžo Bušo politika, kai Vakarų pasaulis įveltas į du frontus prieš Afganistaną ir Iraką, savo eilės dar laukia Šiaurės Korėja bei Iranas, Rusijos ekonomikai - aukso amžius.

Brangstant energetiniams ištekliams, Rusija tvirtėja, nes turtėja. Ji gali stiprinti savo ginkluotę ir nepaisyti raginimų gyventi demokratiškai.

Europa bijo, nes Rusija kiekvienam, kuris sako apie V.Putino režimą tiesą į akis arba nori atsikratyti draugystės, kuri labiau panaši į prievartinę giminystę, tuoj užsuka čiaupą.

Tą gerai žino Ukraina, Gruzija ir Lietuva.

O gal JAV ir ES sumanė apgauti Rusiją? Dabar nuolaidžiauja, apsimeta, kad bijo kiekvieno jos pirstelėjimo, o paskui šast ir patėkš rinkai naują energetinę žaliavą - alternatyvą naftai.

Nors dabar fantastų labai pamėgtas XXI amžius, tačiau nematyti, kad Dž.Bušas turėtų tokį ginklą prieš Rusijos galybę.

Todėl V.Putinas, skandindamas temas apie problemas Rusijoje, leidžia sau per vakarienę su ES šalių vadovais postringauti apie mafijos šaknis Italijoje ir politinę korupciją Ispanijoje. O tų šalių vadovai netenka žado, lyg būtų ką tik nuo žagrių į aukštuomenės vakarėlį susirinkę.

Prancūzija, lesbietiškai besi-glamonėjanti su Rusija, turėtų nepamiršti II pasaulinio karo pradžios. Paryžius buvo viena pirmųjų Europos sostinių, kurią 1940-aisiais po suokalbio su bolševikais fašistai užėmė be jokio pasipriešinimo.

Padėtis, kai Europos galingieji tyli, o mažosios valstybės užkimusios nuo aiškinimo apie pavojų iš autoritarinės Rusijos, primena 1939-uosius - slaptųjų protokolų diplomatijos laikus. Kai Europos šalimis buvo pasidalinta lyg kalėdinėmis dovanėlėmis.

Išties istorija sukasi spirale, ir situacijos, kiek pakeitusios formas, vėl ir vėl sugrįžta. Ar pakaks vien mažųjų valstybių ryžto išgelbėti Europą nuo dar vienos - energetinės - agresijos?