VISŲ UŽMIRŠTAM KARIUI – KLAIPĖDIEČIŲ PAMINKLAS

Lapkričio 23-iąją, pirmadienį, atokiame Žemaitijos kaime klaipėdiečiai inžinierius Egidijus Kazlauskis ir gydytojas Robertas Patamsis ruošėsi surengti iškilmes. Ketūnų kapinaitėse ketinta pašventinti šių dviejų vyrų pastatytą paminklą prieš 76 metus žuvusiam vaikinui iš Aukštaitijos. Karantinas pakoregavo planą, bet jo nesužlugdė.

Įsakymas liudija

E. Kazlauskis yra karybos istorijos tyrinėtojas, pastaruoju metu jis aktyviai domisi Antrojo pasaulinio karo detalėmis.

Jo bičiulis R. Patamsis yra parašęs monografiją "Lietuvių pasipriešinimas", kurioje itin detaliai aprašė mūsų tautos kovas už nepriklausomybę pokariu. Būdami bendraminčiai vyrai neretai pasikalba abiem įdomiomis temomis.

Šią vasarą E. Kazlauskis ėmė skaityti 1944 m.  vasarą sukurtos Tėvynės apsaugos rinktinės istoriją atskleidžiančius dokumentus ir rado žinių apie pirmąjį nuo priešo kulkos žuvusį šios rinktinės karį.

Tėvynės apsaugos rinktinės pirmojo pulko 1944 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo septintas punktas liudijo apie 22-ejų Nikodemo Jakučio žūtį.

Šiame dokumente rašoma: "Papildant įsakymą pulkui skelbiu – Trečios kuopos jaunesnysis karys Jakutis Nikodemas, gimęs 1922 metų balandžio mėnesį 4 dieną Zarasų apskrities, Dūkšto valsčiuje, Kalviškių kaime, šių metų rugpjūčio mėnesį 9 dieną, 16 valandą banditų užpultas tarp Viekšnių ir Sedos ties Balėnų mišku ir buvo nukautas. Jaunesniojo kario N. Jakučio palaikai šių metų rugpjūčio 11 dieną palaidoti Romos katalikų kapinėse Ketūnų kaime, Sedos valsčiuje."

Nerado prisimenančiųjų

"Kai radau žinią apie pirmąjį žuvusį ir Žemaitijoje palaidotą rinktinės karį, pajutau savotišką skolą, neatlygintą skriaudą. Jaunas vaikinas savo noru stojo ginti tėvynės. Jo tėviškėje apie jį niekas nebeatsimena. Kraštotyrininkas, rinkęs medžiagą apie gimtąjį N. Jakučio kaimą, aprašė faktą, kad beveik visi jo gyventojai buvo Jakučiai. Gaila, kad autorius šiek tiek supainiojo faktus ir apie Nikodemą rašydamas suklydo. Bandžiau susisiekti su galimais Nikodemo giminaičiais, bet atsako negavau. Tada ir kilo mintis įamžinti jo palaidojimo vietą. Norėjome parodyti pagarbą vaikinui", – atviravo E. Kazlauskis.

Pasitarimas: E.Kazlauskis ir R.Končiutė-Mačiulienė ilgokai svarstė, kur geriausia pastatyti naują kryžių. / Daivos Janauskaitės nuotr.

Pasidalijęs šiomis žiniomis su R. Patamsiu, E. Kazlauskis nudžiugo išgirdęs, kad bičiulis pritaria ketinimui neprašyti niekieno pagalbos ir  patiems įamžinti N. Jakučio atminimą.

Pirmas darbas buvo rasti Mariaus Katiliškio kūrinyje minimas kapines, kuriose palaidotas rinktinės savanoris.

Pasak rašytojo liudijimo, N. Jakutis amžino poilsio atgulė lauko akmenimis aptvertose kapinėse su koplyčia.

Tame pačiame aprašyme M. Katiliškis rašė, kad ant kapo buvo pastatytas kryžius, o ant eglinės lentos įrėžta sentencija: "Daugiau mes nieko ir negalėjome."

Nenuostabu, kad menkas kryželis greitai sutrūnijo ir nepaliko jokio pėdsako nei kapinaitėse, nei vietos gyventojų atmintyje.

Orientyras – koplyčia

Dabar Ketūnais vadinama didelė teritorija, kurioje sodybos plačiai išsibarsčiusios, todėl rasti tikslią minimų kapinaičių vietą nebuvo lengva. Senųjų Ketūnų gyventojų, kurie galėtų prisiminti karo pabaigą, nebėra.

E. Kazlauskis prisipažino važiavęs gal penkis kartus, vis kalbinęs vietos žmones, kol rado senąsias kapinaites.

Dabar jas galima atpažinti iš lauko akmenų aptvaro ir buvusios koplyčios pamatų. Informacinis stendas skelbia, kad koplyčia nugriauta 1963 m., joje žmonės švęsdavo šv.Stanislovo atlaidus.

Mažeikių rajono paveldosaugininkė Rūta Končiutė-Mačiulienė patvirtino, kad kapinaitėse kas pavasarį dar susirenka iš šio kaimo kilę žmonės, čia dar vyksta gegužinės pamaldos.

Koplyčios šventoriuje yra išlikęs vienas labai senas antkapinis paminklas, kiti kryžiai ir koplytėlės žymi kaimo žmonėms atmintinus asmenis bei įvykius.

E. Kazlauskis ilgokai tarėsi su paveldosaugininke, kur būtų geriausia pastatyti paminklą N. Jakučiui. Galiausiai rado vietą tarp dviejų senų medžių, vos įžengus pro vartus.

Karių kryžius

"Pastatėme paminklą pagal savo kišenę ir supratimą. Su Robertu svarstėme, koks jis turėtų būti. Galvojome apie medžio skulptūrą, buvo ir kitų sumanymų. Galiausiai atėjo mintis, kad jis galėtų būti panašus į kariškiams dar prieškariu statytus ir dabar atstatomus paminklus", – pasakojo E. Kazlauskis.

Istorija nepraeina, ji tik gali būti užmiršta.

1927 m. buvo sukurta komisija, kuri rūpinosi Nepriklausomybės kovų aukų atminimo įamžinimu. Tada juos liejo sunkiųjų darbų kalėjime kalinami nuteistieji. Tai buvo tipiniai Lietuvos kariuomenės savanorių karių antkapių kryžiai.

Dabar akuriant minėtų karių palaidojimo vietas statomi tokios pat formos akmeniniai kryžiai.

Pamatęs juos Kauno karių kapinėse E. Kazlauskis pamanė, kad ši paminklo forma būtų tinkama įamžinti N. Jakučio palaidojimo vietą.

Susisiekęs su atsakingu Kauno savivaldybės darbuotoju, sužinojo, kas ir kur juos gamino. Vyrai užsakė tokį pat paminklą ir visų pamirštam savanoriui iš Aukštaitijos.

Rudenį abu draugai važiavo jo parsivežti. Už paminklą vyrai sumokėjo iš savo kišenės.

Spalio pradžioje E. Kazlauskis paprašė savo seno draugo, nagingo klaipėdiečio Egidijaus Karaliaus pagalbos. R. Patamsis tą dieną dirbo, tad pagelbėti statant paminklą negalėjo.

Saulėtą rudens dieną vyrai darbavosi – liejo betono pagrindą kryžiui, kad šis atminimo ženklas išliktų ilgam.

Šventinimą nukėlė

"76 metus jis buvo visiškai užmirštas, 30 metų iš jų gyvename nepriklausomybėje, bet ir naujais laikais jo niekas neprisiminė. Dabar jau man ramu. Bus, kas jį prisimena, ar nebus, lankys kas nors ar ne, čia jau kitas reikalas. Garbingai įamžinome pirmo žuvusio Tėvynės apsaugos rinktinės kario atminimą", – teigė E. Kazlauskis.

Paminklą pašventinti tikėtasi Sedos mūšio metinių dieną – spalio 7-ąją.

Paveldosaugininkė R. Končiutė-Mačiulienė tada abejojo, ar pavyks taip greitai surengti iškilmes ir pasiūlė atidėti lapkričio 23-iajai – Lietuvos kariuomenės dienai.

Tikėtasi, kad Ketūnų kapinaitėse ne tik bus pašventintas paminklas N.Jakučiui, bet ir vietos šauliai duos priesaiką.

Gerus ketinimus šį kartą sugriovė karantinas.

"Istorija nepraeina, ji tik gali būti užmiršta. N.Jakučio žūtis yra simbolinis dalykas, jis buvo pirmas žuvęs rinktinės karys, šį faktą reikėjo įamžinti. Vėliau keli kariai žuvo prie Ventos, ten įvyko žvalgomojo pobūdžio kautynės. Pagrindinis mūšis įvyko 1944 metų spalio 7-ąją prie Sedos", – aiškino R. Patamsis.

Tikėjo savo misija

Kalbėdami apie rinktinės svarbą Lietuvos istorijai abu vyrai tikino, jog Tėvynės apsaugos rinktinės kūrėjai pabandė atstatyti Lietuvos nepriklausomybę.

Karo pabaigoje tikėta, kad, sukūrus Lietuvos kariuomenę ir vokiečiams pralaimėjus karą, Atlanto chartiją pasirašiusios valstybės, tarp jų ir Sovietų Sąjunga, ir anglai, ir amerikiečiai, atstatys kare dalyvavusių ir jo paliestų šalių valstybines sienas, buvusias iki 1939 m.

"Vienas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto karo tarybos narių generolas Motiejus Pečiulionis dar prieš Sedos kautynes numatė tris strategijas. Viena jų – jeigu sovietai įžengs į Lietuvos teritoriją, Lietuvos kariuomenė kontroliuos savo teritoriją ir ves politines derybas su sovietais dėl tranzito per mūsų šalį. Tikėtasi, kad bus gerbiamas Lietuvos teritorinis vientisumas", – pasakojo R. Patamsis.

Robertas Patamsis / Redakcijos archyvo nuotr.

Jauni vyrai iš Rytų Lietuvos traukė į Žemaitiją, jungėsi prie šio krašto savanorių ir čia sukūrė Tėvynės apsaugos rinktinę. Jie buvo didžiausi patriotai ir šventai tikėjo tuo, ką darė.

Tai buvo paskutinis siekis atkurti Lietuvos kariuomenę. Žmonės tikėjosi, kad tai bus valstybės išsilaisvinimo garantas.

Gynė vietos ūkininkus

E. Kazlauskis pasakojo, kad nė vienas Lietuvos kariuomenės generolas nenorėjo vadovauti šiai rinktinei. To ėmėsi viso labo kapitonas ir tik vėliau – majoras.

Rinktinė buvo nemaža jėga – ją sudarė apie 6 tūkst. savanorių iš visos Lietuvos, tikėtasi suformuoti tris pulkus. Pulke buvo 14 lakūnų, viltasi sukurti eskadrilę, Telšiuose ketinta įrengti aerodromą. Būta labai didelių planų, tačiau jų įgyvendinti nespėta.

Pirmiausia Tėvynės apsaugos rinktinės kariai kovojo su sovietiniais partizanais.

Išskirtinumas: M.Katiliškis aprašė, kad pirmasis rinktinės savanoris palaidotas lauko akmenimis apjuostose kapinaitėse prie senos koplyčios. / Daivos Janauskaitės nuotr.

E. Kazlauskis ir R. Patamsis mano, kad jie į Žemaitiją buvo atskraidinti lėktuvais ir čia ne tik šnipinėdavo, bet ir puldinėdavo ūkininkus.

Tai buvo tikras teroras prieš vietos gyventojus, todėl Tėvynės apsaugos rinktinės karių pareiga buvo juos saugoti, tam ir buvo organizuotas patruliavimas.

N.Jakučio būrys rugpjūčio 9 d. patruliavo. Veikiausiai, partizanai apšaudė rinktinę, ir taip žuvo pirmasis Tėvynės apsaugos rinktinės karys. Smulkesnės įvykio detalės nėra žinomos.

Kovojo ir V. Adamkus?

Spalio 7-ąją prie Sedos Tėvynės apsaugos rinktinė stojo į mūšį su Raudonąja armija. Savanoriams teko atmušinėti tankų puolimą.

"Ne visada tai sakoma, bet jie neturėjo vadų. 90 procentų savanorių turėjo jaunojo kareivio laipsnį, kurį Lietuvos kariuomenėje gaudavo vos tik atėję į kariuomenę vaikinai. Jie dar šautuvo gerai nemokėjo laikyti. Puskarininkiai buvo bailūs, leitenantai pabėgo, o naujokai liko vieni, tankai juos tiesiog traiškė. Joks išmanantis karybos dėdė nestojo į tas gretas ir nepadėjo susigaudyti, susikoncentruoti, apsiginkluoti ir strategiškai veikti. Aš vadinu juos leitenantų rinktine", – emocingai pasakojo E. Kazlauskis.

Dabar nedažnai minima, kad Sedos kautynėse dalyvavo tada dar 17-metis Valdas Adamkevičius, vėliau – Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.

Paminklas: Sedoje prie Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios 1999 m. ginklo broliai pastatė paminklą Sedos kautynių aukoms atminti. / Daivos Janauskaitės nuotr.

Esą dar ruošdamasis pirmą kartą tapti šalies vadovu jis lankėsi Žemaitijoje ir pats minėjo dalyvavęs mūšyje. Vėliau šalies vadovas buvo užsipultas, bandyta jį parodyti tarptautinu mastu esą kaip kovojusį nacių armijos pusėje.

Istorikai neneigia, kad formaliai žiūrint, Sedos kautynių dalyviai – Tėvynės apsaugos rinktinės savanoriai buvo pavaldūs vokiečių Vermachtui.

Tačiau tai tebuvo formalumas, Lietuvos karininkai priiminėjo savarankiškus sprendimus ir kovėsi ne už Hitlerį ar byrantį Trečiąjį reichą, o už savo šalį ir jos valstybingumo išsaugojimą.

Po Sedos mūšio šio miestelio kunigas surinko žuvusiųjų dokumentus, bet jie keistai dingo. Kaip tai atsitiko, niekas nežino.

Vėliau pavyko 58 žuvusiuosius identifikuoti, iš viso kautynių metu žuvo apie 100 Tėvynės apsaugos rinktinės savanorių. Visi jie palaidoti Sedoje, o jiems atminti pastatytas paminklas.