Vyriausybei laikas dirbti

Prezidentas Valdas Adamkus pagrasė besiblaškančiam kuro kainų audroje Premjerui Algirdui Brazauskui jo kolegos Gedimino Vagnoriaus likimu. Prezidentas priminė prieš aštuonetą metų įvykusią Rusijos krizę, kuriai tuometinė Lietuvos Vyriausybė nebuvo tinkamai pasiruošusi ir dėl to ilgą laiką šalis jautė skaudžius ekonominius padarinius.

Tai bene rimčiausias šalies vadovo įspėjimas A.Brazausko Vyriausybei nuo jos kadencijos pradžios.

V.Adamkus ragino deramai pasiruošti galimam kai kurių prekių kainų augimui, ypač apsaugant labiausiai pažeidžiamus žmones.

Pradėdamas konfliktą su G.Vagnoriaus Vyriausybe, Prezidentas irgi iš pradžių primindavo Premjerui apie pareigą pasiruošti Rusijos krizės padariniams.

Kuro kainoms kylant kosminiu greičiu, Vyriausybė aiškina tautai apie savo negales. Lyg nuo to papilnėtų žmonių piniginės. Keisčiausia, kad finansų ministras kalba vienaip, ūkio - dar kitaip, o Premjeras savo čiulba. Lyg jie būtų iš opozicinių Seimo frakcijų, o ne iš koalicinės Vyriausybės.

Nesusikalbėjimas Vyriausybėje prasidėjo nuo pat jos gyvavimo pradžios. Prisimenamas buvusio ūkio ministro Viktoro Uspaskicho požiūris į „Mažeikių naftos“ problemas, kai jis kalbėjo apie akcijų išpirkimą biudžeto lėšomis ir projektų, finansuojamų iš Europos Sąjungos fondų, stabdymą. Bei visiškai priešinga Premjero pozicija.

A.Brazauskas net bandė kratytis atsakomybės už visos Vyriausybės veiklą.

Atrodo, kad dabartinis ministrų kabinetas atėjo ne valstybės reikalų tvarkyti, bet dirbti valdininkais už suderėtą algą. Tokie valdininkai iškilus sudėtingoms problemoms gali pasakyti tik tiek: „Viskas atsiremia į pinigus“. Tuo jų pasiūlymai, kaip išbristi iš bėdų, ir baigiasi, nes: „Man už iniciatyvą ir idėjas niekas daugiau nemoka. Be to, pradėsi per daug siūlyti, gali ir posto netekti. Niekas nemėgsta išsišokėlių.“

Tokia valdiška psichologija tarpsta Lietuvoje, nes idealizmas, patriotizmas tapo pajuokos objektu. Ir ne vien kairė kalta. Juodą darbą padarė ir ultradešinieji, viešai deklaravę begalinę meilę Tėvynei, tačiau nesibodėję glaudžių ryšių su garsiausiais Lietuvos banditais. Ir gyvenę taip, lyg įstatymai būtų sukurti ne jiems, o liaudžiai.

Tokios politinio gyvenimo drumzlės leidžia Premjerui aiškinti tautai, kad Vyriausybė negali nieko padaryti, nes degalų kainos kyla visame pasaulyje. Tačiau čia pat paskiria porą milijonų litų artojų varžyboms.

O gal jau laikas taupyti ir nedrabstyti pinigų pramogoms? Tų milijonų gali pritrūkti, kai teks apsaugoti labiausiai pažeidžiamas socialines grupes.