Filmuoti negalima bet ko
Klaipėdos savivaldybė sulaukia gyventojų kreipimųsi dėl, kaip įtariama, neteisėtai įrengtų vaizdo stebėjimo kamerų.
Tačiau savivaldybės atstovai pabrėžia, kad vaizdo stebėjimo teisėtumą ir asmens duomenų apsaugos reikalavimų laikymąsi prižiūri Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (VDAI).
Savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus atstovų teigimu, vaizdo stebėjimas turi būti proporcingas ir vykdomas tik teisėtu tikslu.
Kamera neturėtų būti nukreipta į kaimynų butų langus, balkonus, privačias valdas ar kitas vietas, kuriose žmogus pagrįstai tikisi privatumo.
„VDAI praktikoje pabrėžiama, kad net ir dalinis viešosios erdvės ar kaimyninės teritorijos stebėjimas gali reikšti, jog taikomi Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (BDAR) reikalavimai. Nustačius, kad vaizdo stebėjimas vykdomas pažeidžiant BDAR ar kitų teisės aktų reikalavimus, poveikio priemones gali taikyti VDAI“, – pažymėjo savivaldybės atstovai.
O jei kamera – už lango?
„Nors gyventojas tam tikrais atvejais turi teisę savo iniciatyva įsirengti vaizdo stebėjimo kamerą, vien to, kad ji filmuoja tik jo automobilį ar įėjimą į butą, nepakanka“, – apie taisykles paaiškino ir teisininkė Jurgita Valužė.
Anot jos, daugiabutyje būtina atskirai įvertinti ne tik tai, ką kamera filmuoja, bet ir kur ji pritvirtinta.
Jeigu kamerą norima tvirtinti ant daugiabučio fasado, išorinės sienos ar prie kitų bendrųjų konstrukcijų, be kitų savininkų sutikimo to daryti negalima.
Pasak teisininkės, namo fasadas yra bendroji nuosavybė, todėl jos naudojimui reikalingas priimtas sprendimas.
Tam būtina surinkti daugiau nei 50 proc. butų ir kitų patalpų savininkų balsų (skaičiuojant po vieną balsą kiekvienam butui ar patalpai).
„Šis sprendimas turi būti oficialiai įformintas susirinkimo metu arba balsuojant raštu – administratoriaus ar bendrijos pirmininko žodinio leidimo nepakanka“, – teigė J. Valužė.
Kiek kitaip vertinama situacija, kai kamera statoma buto viduje, pavyzdžiui, ant palangės ar balkone, nenaudojant bendrųjų namo konstrukcijų.
Tokiu atveju kitų savininkų sutikimo paprastai nereikia. Tačiau ir tada svarbiausia išlieka tai, kas filmuojama pro langą.
Jeigu kamera fiksuoja tik išimtinai asmeninę ar namų ūkio teritoriją, BDAR gali būti netaikomas.
Tačiau bendro naudojimo laiptinė ar kiemas nėra privati teritorija.
Todėl net ir norint stebėti savo automobilį bendrame kieme ar gatvėje negalima filmuoti visos aplinkos.
„Net ir nuosavo automobilio stebėjimas bendrame kieme ar gatvėje nesuteikia teisės laisvai filmuoti aplinkos, nes į kadrą patenka kiti atpažįstami asmenys“, – teigė J. Valužė.
Filmavimas gali būti grindžiamas tik teisėtu interesu saugoti savo turtą, o tam būtina pagrįsti stebėjimo būtinumą, proporcingumą ir apie tai informuoti.
VDAI rekomenduoja pasirinkti kuo siauresnę filmavimo apimtį.
Stebimoje zonoje privalo būti aiški informacinė lentelė.
Lentelė – privaloma
Gyventojai pastebi ir kitą problemą – prie kai kurių kamerų nėra jokių informacinių lentelių, todėl žmogus gali net nežinoti, kad yra filmuojamas.
„Stebimoje zonoje privalo būti aiški informacinė lentelė. Neužtenka vien kameros simbolio ar užrašo „Teritorija stebima“ – lentelėje turi būti nurodytas stebėjimą vykdantis asmuo (vardas, pavardė, kontaktai), stebėjimo tikslas ir informacija apie duomenų tvarkymą bei asmens teises“, – tvirtino J. Valužė.
Jeigu kyla įtarimų, kad kamera gali būti įrengta ar naudojama neteisėtai, teisininkė rekomenduoja pirmiausia užfiksuoti aplinkybes: nufotografuoti kamerą, jos kryptį, patikrinti, ar yra informacinė lentelė, užfiksuoti laiką ir priežastis, dėl kurių manoma, kad stebima privati erdvė.
Toliau galima kreiptis į namo administratorių arba bendrijos pirmininką ir raštu paprašyti patikrinti, ar dėl kameros įrengimo buvo priimtas savininkų sprendimas, nustatyti jos savininką ir, jei tokio sprendimo nėra, imtis veiksmų dėl bendrosios nuosavybės naudojimo.
Taip pat galima raštu kreiptis į kamerą įrengusį kaimyną ir paprašyti paaiškinti filmavimo tikslą, apimtį, teisinį pagrindą bei įrašų saugojimo terminą.
Jeigu fiksuojama privati erdvė, galima reikalauti sumažinti stebėjimo lauką.
„Pirmiausia visada verta pamėginti reikalus išspręsti taikiai, tiesioginiu bendravimu. Jei susitarti nepavyksta, VDAI nagrinėja vaizdo stebėjimo ir filmavimo teisėtumą. Kartu būtina pateikti visus surinktus įrodymus. Į policiją reiktų kreiptis tik tais atvejais, kai susiduriama su grasinimais, persekiojimu ar kitais nusikalstamos veikos požymiais. Galiausiai, kadangi teisė į privatų gyvenimą yra fundamentalus principas, kilus ginčui visada išlieka teisė kreiptis ir tiesiai į teismą“, – pažymėjo teisininkė.
(be temos)