Žmonės išsiilgo Jūros šventės. Aš – taip pat. Svarbus sprendimas buvo leisti miestui ir verslininkams uždirbti. Be galo sunkūs buvo tie karantino ir baimių susirgti metai. Bet kas svarbiau? Noras linksmintis ar noras gyventi? Kai būriai žmonių malasi koncertuose ir mugėse, šliaužioja miesto gatvėmis, man tai primena puotą maro metu. Ir dar labai stebiuosi, koks gajus ir garsus yra beraščių neišmanėlių balsas. Kuo mažiau ryšio su gamtos ir medicinos mokslais turi žmogus, tuo aršiau kovoja prieš skiepus ir paisto nesąmones.

Jonas

Policijos nesudomino

Neseniai man paskambino sukčiai. Iškart supratau. Apgavikas žinojo mano asmens duomenis. Tai verčia manyti, kad nusikaltėliams kažkas suteikia, o gal parduoda informaciją. Užsirašiau telefono numerį, iš kurio man skambinta, ir norėjau apie tai pranešti policijai. Bet pareigūnas, su kuriuo kalbėjau telefonu, primygtinai klausinėjo, ar rašysiu pareiškimą. Aiškinau, kad nėra pagrindo rašyti, nes nusikaltimas nutrūko ir aš nenukentėjau. Pamaniau, daugybę kitų tokių pat nusikaltimų tiriantiems policininkams bus naudinga mano informacija. Bet ji pareigūnų taip ir nepasiekė, nes be pareiškimo kalba toliau nevyko. Keistas požiūris. Ir kam jis naudingas? Ogi nusikaltėliams.

Albinas

Bėgimas – pasipuikuoti?

Man atrodo, kad vienuoliai nenori pripažinti savo pačių klaidos, kad "Vilties bėgimas" išsikvėpė ir kur kas protingiau būtų jį rengti netrukdant miesto gyvenimo. Puikybė vadinama viena didžiųjų nuodėmių. Kažin ar eidami išpažinties vienuoliai apie ją pasisako?

Vanda

Pavargome nuo priešiškumo

Pandemijos akivaizdoje ne susitelkėme, ne susivienijome, o susipriešinome. Anksčiau būdavo sakoma, kad lietuviai, gyvendami įprastą gyvenimą, yra linkę vieni kitus graužti, bet jei kyla pavojus, susiburia ir kartu kovoja už išlikimą. Kodėl dabar taip nesielgiame? Kokie dabar žmonės nepakantūs, kaip negražiai vieni apie kitus kalba, kiek kaltinimų meta vieni kitiems ir kaip nemyli savo artimųjų. Kas gali pasakyti, kodėl taip yra? Gal tai tikrai apokalipsės artėjimo požymis?

Elena