Perskaičiau D. Krapavickaitės straipsnį "Darija: kodėl manęs niekas negelbėjo?" ("Klaipėda", 2023 01 07). Sukrėtė, nes mano vaikystė – lyg rožinė svajonė, palyginus su jos tamsia, skausmo ir prievartos kupina kasdienybe. Gaila, kad išėjusi nakvoti pas draugę, jos tėvų neprašydavo pagalbos, galbūt nedrįsdavo, bet kaip viską būtų pakeitę jos kreipimasis į suaugusiuosius, kurie patys augina jos amžiaus vaikus. Taip pat nesupratau, ar jos tėvas dar gyvas? O ir kur visą tą laiką buvo mergaitės mama?

Danguolė

Žmogaus virvėmis nesupančiosime

Labai gaila kretingiškio, kurį sekmadienį rado negyvą. Vargšelis galbūt pasiklydo, išsigando, nesuprato, kurioje pusėje namai, ir laukuose sušalo. Užuojauta artimiesiems. Taip jau nutinka, kai negalią turintis žmogus lieka vienas, bet pririšto juk nelaikysi.

Adrijana

Kas jam leido?

O kas leido E. Dragūnui nuspręsti koncertuoti didžiuosiuose Lietuvos miestuose? Ar jau visi pamiršo, ką jis pasakė apie ukrainiečius karo pradžioje? Veikiausiai pamiršo tik jis pats. Siūlyčiau už koncertus surinktus pinigus paaukoti Ukrainai, tai būtų žmogiška.

Nojus

Lyg žiauriame filme

Man nepatinka skaityti kriminalus, nes vien jų pavadinimai gąsdina. Pavyzdžiui "Vagystės virsta kasdienybe" ir panašiai. Atrodo, kad nusikaltimai Klaipėdoje – įprasti, su jais žmonės susiduria visur – eidami namo, į darbą, pavedžioti augintinius. Gyvename lyg kriminaliniame filme, nuolatos visi mušasi ir žudo vieni kitus.

Sandra

Laivas – nesunaikinamas

Laivo "Ole Willassen" istorija iki šiol kelia juoką. Skamba kaip anekdotas – laivas, kuris kelis kartus skendo, po to niekas nesugebėjo jo išplukdyti, o išplukdžius vis dar gyvas, lyg koks A. Schwarzeneggeris – stiprus ir nesunaikinamas, nepaisant jokių iššūkių.

Kristupas