Savaitgalį nutiko incidentas. Iš vieno autobuso turėjau persėsti į kitą. Staigiai išlipau Naujojo turgaus stotelėje, kad persėsčiau. Tačiau pribėgus prie kito autobuso vairuotojas duris užvėrė prieš pat nosį. Laukiau, galvojau, gal dar atsidarys, bet nuvažiavo. Galbūt nekreipčiau dėmesio, bet prieš savaitę įvyko kai kas labai panašaus. Einu iš turgaus, žiūriu – man tinkamas autobusas, pribėgau prie trečiųjų durų, šokau į vidų, ir durys skaudžiai prispaudė koją. Man įlipus vairuotojas ėmė mane "auklėti" ir "auklėjo" tol, kol išlipau lauk. Taip gražiai mus, pensininkus, moko gyvenimo.

Stefa

Už ką tokia neteisybė?

Yra toks dalykas. Dabar iš parduotuvių išimamos rusiškos ir baltarusiškos prekės. Kodėl jos nėra parduodamos už pusę kainos ar mažiau ar atiduodamos žmonėms vartoti? Aš, atidirbęs 38 metus, gaunu ubagišką pensiją – apie 400 eurų. Ar čia pensija? Susimoku už butą, vos išgyvenu. Tiek dirbęs, praradęs sveikatą. Kodėl yra tokia neteisybė? Arba, pavyzdžiui, buvo buržujai, kurie sovietų laikais visą mūsų turtą perėmė už centus. Vienas toks veikėjas Žvejybos uosto krantinę nusipirko. Kuo jis nusipelnė? Ir ar dabar davė ukrainiečiams bent centą? Reikėtų nunešti jam tuos rusiškus makaronus, tegul valgo.

Algirdas

Pagaliau tapome vieningi

Šiomis liūdnomis dienomis taip norisi išgirsti ką nors gero. Mano kaimynais neseniai tapo ukrainiečių šeima. Esu be galo laiminga. Man jie – tikras šviesulys. Jie už viską jaučiasi dėkingi, net mažamečiai vaikai nepamiršta pasisveikinti ar padėkoti už saldainius. Nežinau jų mentaliteto, kultūros, bet kol kas įspūdis tikrai labai geras. Manau, kad mums reikėjo to "supurtymo", kad taptume vieningesni, geresni. Ir kaip greitai tokie tapome. Pavyzdžiui, nuėjau į vieną įstaigą, o joje man viską taip aiškiai, konkrečiai paaiškino, kad net nustebau. Nuėjau į vaistinę, o ten ir gydytojo nebereikėjo, vaistininkė išsamiai patarė, kada ką gerti. Labai tikiuosi, kad karinėms nuotaikoms atslūgus nenustosime skleisti gėrį ir padėti vieni kitiems.

Virginija