Viena moteriškė skundėsi, kad oro uoste jos sūnui neleidžiama išskristi iš Lietuvos pas ją į Angliją, nors ji pati – Jungtinės Karalystės pilietė, sūnus irgi ten gyvena ir mokosi. Mano nuomone, mama turėtų ne skųstis, o išsiaiškinti priežastis.

Sigitas

Operoje – nekultūringi žiūrovai

Trečiadienio vakarą buvau operoje "Paryžiaus katedra". Labai nustebau, kai pasibaigus antrajam veiksmui nemažai žmonių burbėdami išėjo iš salės ir suskubo link rūbinės. Kai kurie žiūrovai net tarpusavyje kalbėjosi, esą "pabaiga galėjo būti stipresnė". Nesuprantu. Nejaugi žmonės neskaitė, kad bus dvi pertraukos, o ne viena? Nejaugi nežinojo operos trukmės, apie kurią parašyta stende prie pat rūbinės? Kiti salėje filmavo ir fotografavo, nors tai ir yra draudžiama. Kiekvienas kultūringas žmogus tai žino, o pas mus vis tiek dar atsiranda lyg iš mėnulio iškritusių.

Joana

Pagyros – tik po mirties?

Labai gaila, kai gražūs žodžiai žmonėms skiriami tik po mirties. Ypač žinomiems. Iš pažįstamų girdėjau, kokiais baisiais vardais būdavo apipilama dainininkė Vitalija Katunskytė, o jai mirus staiga pasikeitė ir tų žmonių kaukė – esą kokia ji buvo šaunuolė, nuostabi moteris ir panašiai. Tokia transformacija mane stulbina. Jeigu jau nemėgai to žmogaus gyvo, tai neapsimetinėk, kad jis staiga ėmė patikti išėjus anapilin.

Julija

Kelią pasirinko patys

Ne visų Lietuvos benamių reikia gailėti. Pora kauniečių – Tadas ir Nijolė savo noru gyvena palapinėje, nors galėtų važiuoti į kaimą, įsigyti namą, auginti bulves ir taip pragyventi. Bet kad tai turėtų, reikia dirbti. O čia veikiausiai ir yra visa bėda. Tikrai galėtų žmonės su patogumais gyventi, bet patys jų atsisako, renkasi sunkesnį kelią.

Antanas