Lietuva – lygumų kraštas, o ypač Klaipėda, gyvename pajūrio lygumoje. Mieste neturime nė vieno ryškesnio gūbrio. Klaipėdos pietinėje pusėje, Vingio gatvės rajone, buvo pora ryškesnių aukštumėlių, bet viena jų buvo nukasta tiesiant Vingio gatvę, o kita gerokai pažeminta ir užstatyta daugiaaukščiais pastatais. Kažkada apie tai esu rašęs į tada dar "Tarybinę Klaipėdą". Siūliau mieste supilti dirbtinį kalnelį, pastatyti ant jo kokį nors miesto simbolį, o žiemą vaikai galėtų važinėti tos dirbtinės kalvos šlaitais. Vėliau tokia aukštumėlė buvo suformuota prie I.Simonaitytės gatvės. Reikėtų ko nors panašaus ir šiaurinėje miesto pusėje. Tai būtų tikras vaikų džiaugsmas, kalniukas pagyvintų monotonišką miesto landšaftą. Užmiestyje yra keli gamtiniai gūbriai, bet jie apaugę medžiais arba ariami, todėl netinkami žiemos smagumams.
Vytas Tamošiūnas
Valdininkai – mūsų tarnai, ne kitaip
Kartą rubrikoje "Karštas telefonas" jau pasakojau apie mūsų namo, esančio Danės g. 39, vargus dėl iš lauko atsklindančios smarvės. Apie tai buvau rašiusi ir į savivaldybę. Atsakymus gavau net iš trijų klerkų. Po to viskas nutilo, bet padėtis nepasikeitė. Praėjusią savaitę paskambinau į savivaldybę ir pataikiau kalbėti su kažkokia didele viršininke. Ji manęs paklausė, kaip aš galvoju, ar savivaldybės reikalas užsiimti tokiais dalykais? Tada jau aš jos klausiau, ar savivaldybėje nėra aplinkosaugos, gamtosaugos reikalais užsiimančių darbuotojų? Tada valdininkė patarė man pagalvoti, esą dabar šalta, žmonės šildosi, kūrena krosnis. Bet juk apie tai aš ir kalbu, dėl to ir skundžiuosi. Juk jei kas nors degintų tikras malkas, mes tik džiaugtumėmės, mums pro langus tikrai nesiskverbtų gerklę gniaužiantis kvapas. Tačiau nežinia kas šildosi degindamas neaiškią chemiją. Nenormalu, kad savo namuose žmonės dūsta nuo smarvės. Mane labai stebina klerkų puikybė, jie jau užmiršo, kad ne mes esame jų tarnai, o jie – mūsų. Aš esu anglų kalbos mokytoja, todėl man tikrai nebus sunku parašyti ir į kokią nors tarptautinę organizaciją.
Elena
Naujausi komentarai