Kai pamačiau šią situaciją, susigūžiau iš baimės, maniau, kad žmogus liks nieko nepešęs. Apsirikau ir labai tuo džiaugiuosi. Vairuotojas angliškai paaiškino svečiui, kad jam jau laikas lipti, ir parodė, kur reikia eiti. Va tokie turi būti visi miesto autobusų vairuotojai. Šis įvykis privertė mane prisiminti kitą situaciją, kurios liudininke tapau bene prieš metus. Tada važiavau vienos vežėjų įmonės autobusiuku į Vilniaus oro uostą. Užsienietis niekaip negalėjo susikalbėti su vairuotoju paprasčiausiu klausimu. Teko kitiems keleiviams padėti.

Simona

Mirti – su telefonu rankoje

Esu senyvo amžiaus, išgyvenau insultą, todėl vaikščioti labai sunku. Man būtina nuvykti pas specialistą, bet siuntimą galiu gauti tik apsilankiusi pas savo šeimos gydytoją. Tačiau tai neįmanoma misija. Jau ne pirmą dieną skambinu į anksčiau 3-iąja poliklinika vadintą sveikatos priežiūros centrą. Registratūros telefonas visą laiką užimtas arba darbuotoja jį pakelia ir padeda. Skambinau ir vadovams. Mane bandė įtikinti, kad visi darbuotojai yra sąžiningi ir puikiai atlieka pareigas. Bijau, kad taip galima ir numirti su telefono rageliu rankoje. Negi negalima padaryti, kad užsirašyti pas gydytoją būtų įmanoma ir telefonu?

Darja

Išpjovė tuopas

Kasdien einu pasivaikščioti į Skulptūrų parką. Netoli paminklo 1923 m. sukilimo aukoms nupjovė parko medžius. Kalbinau tuos pjovėjus. Jie aiškina, kad tai tuopos. Esą nieko tokio. Mano nuomone, didžiuliai medžiai puošė parką. Negi liks plynė su skulptūromis?

Antanas

Mada – sriūbauti dėl medžių

Dabar, žiūriu, tapo labai madinga kiekviena proga lieti krokodilo ašaras dėl medžių. Kiekvienas kvailys dėl to sriūbauja, kai tik randa progą. O juk čia yra miestas, ne miškas, privalo būti tvarka, ne anarchija. Pažiūrėčiau, kaip visi tie besisnarglėjantys bliautų, kai jų artimąjį (neduok Dieve!) ar automobilį po audros užgriūtų toks supuvėlis. Tada kitaip rėkautų.

Linas