Nors įstatymai tiksliai apibrėžia, kada nebegalima garsiai klausytis muzikos, tačiau melomanai vargina net ir leidžiamu metu, o niekam pasiskųsti negaliu. Gyvenu pietinėje miesto dalyje, namas nėra naujas, tačiau dar neblogos būklės. Neseniai kaimynystėje apsigyveno jauna pora. Abejoju, ar jie dirba, veikiausiai studentai. Maždaug nuo pietų jie pradeda taip garsiai leisti muziką, kad mano bute net puodeliai barška, ir išjungia ją tik 22 val. Na ir kas, kad vakare muzika nutyla, tačiau per visą dieną jos tiek prisiklausau. O kovoti niekaip negaliu.

Genutė

Tegul važiuoja taku

Rubrikoje "Karštas telefonas" skaičiau Danutės pasisakymą "Pamiršo Rimkų gatvę" ("Klaipėda", 2014 01 21). Moteris skundėsi, kad gatvelė nebarstoma, o ji važiuodama dviračiu paslydo ir nuvirto. Nėra ko važinėti gatve. Juk šalia yra dviračių takas, kuris tęsiasi nuo geležinkelio iki Rimkų gatvės pabaigos. Jis naujas, nušluotas, nuvalytas, pabarstytas. Kam važiuoti gatve, jei yra takas? Nereikia kalbėti nesąmonių.

Kaimynas

Piktina katės

Situacija dėl kačių Klaipėdoje – tragiška. Ypač vasarą. Prie Statybininkų pr. 26 namo yra toks joms suręstas namelis. Kreipiausi į Klaipėdos savivaldybės Sveikatos skyrių, kad kažkaip tvarkytų šią situaciją, tačiau man liepė rašyti skundus. Kas iš jų? Juk patys specialistai turi tai žiūrėti. Nesunku ir kokią cholerą pasigauti ten. O to namo pirmininkas mane išvis nustebino. Jis ne tik nesistengia išspręsti šitos problemos, jis dar ir maitina tas kates. Jau turbūt kokie 4 metai, kaip šie gyvūnai ten gyvena. Ir gydytojai važinėja, mato ir nieko nedaro.

Aldona

Žeidžia neetiški moksleiviai

Dažnai važinėju 23 mikroautobusu. Dabar, tiesa, jau stengiuosi rečiau juo važinėti, vengiu įlipti tada, kai važiuoja mokiniai. Vykstu į Žaliąjį Slėnį, ten namai gražūs, gyvena tvarkingi, o ne kokie asocialūs žmonės. Jūs neįsivaizduojate, kokios tų mokinių kalbos, kiek keiksmažodžių. Dažnai nepagarbiai kalba apie mokytojus, nagrinėja jų intymaus gyvenimo detales. Tikrai šlykštu važiuoti. Man sunku pasakyti, ar šie žmonės yra chamai, anot A.Brazausko, ar kokia šlykštybė įsiveisusi mūsų šeimose? Pavyzdžiui, man teko vieną kartą vykti iš Berlyno ir vėlų vakarą laukiau traukinio stotyje. Keletą kartų gėriau kavos, šalia tos kavinukės buvo valkatų. Ir, žinote, jie net kelis kartus manęs klausė, ar viskas gerai, atsiprašinėjo, linkėjo geros kelionės. Ir tai – asocialūs žmonės. O mūsiškiai, jauni ir tikri mėšlasnukiai, kitaip negaliu jų pavadinti.

Dalia