Kai rugsėjį ir spalio pradžioje pliaupė lietus, o namuose buvo šalta ir drėgna, labai laukėme prasidedančio šildymo sezono. Pagaliau sulaukėme, bet, kaip visada pagal Merfio dėsnius, lauke atšilo, nustojo lyti. Tačiau šildymo, bent jau mūsų name Švyturio gatvėje, niekas neprimažino. Namuose karšta, tenka naktį miegoti atvirais langais. Viskas būtų nieko, bet kai pradedu įsivaizduoti, kiek tas „malonumas“ mums kainuos, net silpna darosi. Kodėl taip daroma? Kodėl dirbama ne žmonėms, o kažkieno kito naudai? Labai nemalonu eiti į įvairias valdiškas institucijas ir kaskart baksnoti į visokias negeroves. Jaučiuosi kaip marazmatikė, todėl geriau iškenčiu ir gyvenu toliau ieškodama maloniųjų gyvenimo pusių. Ir vis dėlto norėčiau, kad kiekvienas savo darbą dirbtų išmintingai ir galvodamas apie tuos, kuriems dirba.

Diana

Mokykimės iš danų

Buvojau Kopenhagoje ir pamačiau dalykų, iš kurių mūsų valdininkai galėtų pasimokyti. Danai labai daug daro savo žmonių labui, sostinėje ant kiekvieno kampo įrengia vietas, kur bet kuris gali ne tik ramiai pasigrožėti gamta bei miestu, bet ir susirengti trumpą pikniką. Daugelyje vietų net pastatyti specialūs stalai su grotelėmis, o tai reiškia, kad jie pritaikyti išsikepti kokį nors užkandį. Ir dėl to niekas nedaro jokios tragedijos. Mūsiškiai dar tik rengiasi ką nors panašaus padaryti Trinyčių parke, bet jau atsiranda rėkiančiųjų, esą ši vieta bus užteršta. Yra būdų išmokyti žmones tvarkos, reikia tik noro.

Vytautas

Tokio augintinio dar nemačiau

Lankiausi uostamiesčio Senajame turguje. Užsukau ir į žuvų skyrių. Viena tokia moteris kito darbuotojo paprašė paimti žuvies gabaliuką ir "nunešti augintiniui". Pardavėja pasakė, kad šis "jau atskrido". Tvirtino, jog kasdien jis čia apsilanko. Labai nustebau: koks čia augintinis? Pasirodo, moteris žuvimis šeria kirą, kuris vis atskrenda aplankyti pardavėjų į turgų. Gražu, kai žmonės myli gyvūnus.

Saulė