Iš skalbinių, dieną džiūvusių balkone, o vėliau įneštų į kambarį, ėmė lįsti ne kokie nors vabalai ar tarakonai, o bitės.
Laimė, darbštuolės nektaro rinkėjos dar buvo ne sportinės formos, o tik lyg iš žiemos miego pažadintos meškos. Jos net nesikėsino į šeimininkus, o tik ropinėjo per skalbinius. Tačiau ir to užteko, kad bute Debreceno gatvėje kiltų panika.
Vaikai nubėgo į virtuvę ir užsidarė, vyras puolė ieškoti dujokaukės. Laima skambino pagalbos telefonu, tikėdamasi gauti auksinį patarimą. Tačiau eilinį kartą buvo taip: "Ko klausi – to negausi". Ieškodama išeities moteris sumojo, kad lauke gerokai sušalusius naudinguosius vabzdžius galima būtų šaukštu suvaryti į stiklinį indą.
Kaip tarė, taip padarė. Kai rainosios linksmai zyzė stiklainyje, Laima svarstė, kur dėti bites: zoologijos sodas nepriima, ornitologijos sodo Klaipėdoje neturime, kraštotyros muziejus gyvų eksponatų nenorės, benamių šunų prieglaudos ir taip turi savų augintinių.
Iš virtuvės grįžę vaikai pasiūlė genialų sprendimą: "Mama, neškime į lauką ir paleiskime".
Taip ir buvo pasielgta.
Sunku įsivaizduoti
Daugiausia nektaro bitės randa Tolimuosiuose Rytuose ir Sibire. Žinomi faktai, kai, liepoms žydint, aviliai per parą pasunkėdavo po 30–33 kg. Kai kurios bičių šeimos Sibire per sezoną surinkdavo 420 kg medaus, Tolimuosiuose Rytuose – po 330–340 kg.
Bitės nuo avilio gali nuskristi net 8 km ir laimingai, be GPS'o, grįžti. Tačiau tiek toli skraidyti – neekonomiška. Produktyviausiai bitės dirba 2 km spinduliu nuo avilio.
Netaupo jėgų
Bitės sparnais moja apie 200 kartų per sekundę.
Linksmieji tirščiai
Dievas moka eiti vandeniu, Chukas Norissas moka plaukti žeme.
Naujausi komentarai