Jei gaila išmesti atitarnavusius džinsus, Raimonda pasiūlė variantą, kuris padėtų pratęsti jūsų ir amerikietiškų kelnių draugystę.

Tiesa, tuomet džinsams tektų atlikti kitą amplua – būti savotiškomis vazomis, kuriose augtų gėlės.

Klaipėdietė džinsus su augalais matė vienoje sodyboje. Jai labai patiko žmonių sumanymas, todėl panoro pasidalyti juo su kitais "Kokteilio" skaitytojais.

Anot Raimondos, nuo viduje esančių žemių, pilamo vandens, išorės faktorių šie džinsai – ne amžini, tačiau iki kol jie visiškai prakiurs, dar praeis nemažai laiko.

Vietoje palapinių – kelnės

Iš Bavarijos į Ameriką atplaukęs Levi Straussas džinsus siūti pradėjo iš pradžių apie tai negalvojęs. Kartą gatvėje sutiktas aukso ieškotojas žydui papriekaištavo, kad ieškotojams nereikalingi jo audiniai palapinėms ir vežimams dengti, jiems reikia kelnių. Tuomet L.Straussas ir sumanė iš tos medžiagos siūti drabužius. Iš pradžių kelnės priminė kombinezoną ir buvo gaminamos iš paprasčiausios tvirtos, rudos brezentinės medžiagos.

Tik po kelių dešimtmečių, 1874 m. gegužės 20-ąją, buvo išleista pirmoji mėlynų džinsų partija. Kadangi šioms kelnėms skirtas audinys buvo gabenamas iš Italijos miesto Genujos, ant audinio siuntos dėžių buvo "Genes" antspaudai, amerikiečiai juos skaitydavo "džyns".

Vėliau šios kelnės išpopuliarėjo ir tarp kaubojų. Jiems kelnių kišenės buvo tvirtinamos varinėmis kniedėmis. Jos buvo dar vieno žydo, emigravusio į JAV iš Rygos, Jakobo Daviso sumanymas. Po to, kai J.Davisas pasiūlė L.Straussui bendradarbiauti, buvo įsteigta kompanija "Levi–Strauss & Co".

Atsakymas abejojantiesiems

Valstybinė lietuvių kalbos komisija patvirtino "Kokteiliui", kad džinsai (kelnės iš storoko, tankaus medvilninio audinio) – vartotinas žodis.