"Kokteilis" savo pašte sulaukė laiško, kuriame skaitytoja Dainora gyvenimą palygino su traukiniu.
Gyvenimas – kaip kelionė traukiniu: vieni įlipa, kiti – išlipa. Kartais įvyksta nelaimingi atsitikimai. Kai kuriose stotelėse mūsų laukia siurprizai, kitose – tik gilus liūdesys.
Vos gimę mes įlipame į traukinį, kuriame surandame mums brangius žmones – tėvus, ir tikime, kad jie liks visada drauge, visos mūsų kelionės metu.
Bet tiesa yra visai kitokia. Jie išlipa vienoje stotelėje, palikdami mus vienus be savo šilumos, draugystės, meilės.
Bet yra ir kiti, kurie įlipa į traukinį ir kurie mums taip pat labai svarbūs. Tai mūsų seserys ir broliai, mūsų draugai ir mums brangūs žmonės, kuriuos mylime.
Kai kam ši kelionė atrodo lyg trumpas pasivaikščiojimas. Vieni kelionės metu suranda tik liūdesį. Dar kiti visada pasirengę padėti, jei kam reikia pagalbos.
Vieni išlipę visam laikui palieka ilgesį. Kiti įlipa ir, vos tik spėjus su jais prasilenkti, greitai išlipa.
Mes stebimės, jei žmogus, kurį mes mylime, sėdasi kitame vagone, o mus tuo metu palieka vienus. Aišku, niekas mums negali sutrukdyti jo ieškoti po visą traukinį. Bet kartais mes nebegalime atsisėsti greta jų, nes vieta šalia yra užimta.
Nieko baisaus. Tokia yra kelionė – pilna nusivylimų ir svajonių, vilčių ir praradimų, be bilieto atgal.
Pasistenkime suprasti kelionės draugus ir kiekvienas ieškokime tarp jų paties geriausio.
Gali būti, kad kelionėje kuris nors gali susvyruoti, jam gali prireikti mūsų supratimo. Susvyruoti, suklysti galime ir mes patys. Bet visada kas nors atsiras, bus šalia ir supras mus.
Didžiausia kelionės paslaptis yra ta, kad niekas nežino, kada jis išlips iš traukinio. Mes nežinome, kada išsilaipins ir mūsų bendrakeleivis, net ir tas, kuris sėdi visai šalia.
Naujausi komentarai