Senamiestyje staiga apsigyveno kažkoks gyvis. Žmonės tokius dažniausiai vadina benamiais, bet šitie bėdžiai paprastai būna tylūs, kai kurie – kiek įkyrūs, retai kada – įžūlūs. Bet šitas, apie kurį kalbame, tiesiog neįtikėtinas. Jis braunasi į kavines ir barus, nebijo apsaugos, net ištrenktas pro duris vėl grįžta, išmaukia klientų alų, sučiaumoja kotletą, nugriebęs tiesiog iš lėkštės, ir niekas jam nieko padaryti negali. Net policininkai ir tie tik rankomis skėsčioja ir tarpusavyje šnabždasi, kad šitą padarą čia tyčia atvežė ir pametė jų kolegos iš Marijampolės. "Kokteilio" agentas Homilijus mano, kad tą įžūlų vargetą reikėtų pervežti, pavyzdžiui, į Jurbarką ir ten palikti, tegul juo ir kiti pasidžiaugia.

Žolelės nepadeda

– Daktare, mane vis kamuoja kosulys.

– O žolelių kokių nebandėte?

– Bandžiau. Iš juoko krizenu, bet vis tiek kosėju.

Mityba pagal instrukciją

Yra sakoma: "Pusryčiauk kaip princas, pietauk kaip karalius, o vakarieniauk kaip elgeta." Man kažkaip panašiai ir išeina. Pusryčiauju kaip princas: "Šito nenoriu, ano nevalgysiu." Pietauju kaip karalius: "Na, nežinau, gal šito truputį ir paragausiu." Vakarieniauju kaip elgeta: "Ėdu viską, ką tik sugebu surasti."

Saugiausia vieta

– Sakykite, kur jūs laikote savo santaupas?

– Kaip čia pasakius? Mintyse.

Taiklus pastebėjimas

Kai filmuose sako "paremta tikrais faktais", tai reiškia, kad šis įvykis tikrai nutiko, tik negražesniam žmogui.

Velniop tą grandinėlę

Prieš mėnesį susilažinau su vyru iš auksinės grandinėlės, kad numesiu penkis kilogramus. Šiandien užlipau ant svarstyklių, po to priėjau prie veidrodžio, pasižiūrėjau į save. Na, ne, man auksas netinka.