"Anądien po darbų pirmą kartą šiais metais ištrūkau ten, kur žiauriai gera… Į mišką pas grybus, – pasakojo moteris. – Po pusvalandžio klupinėjimų kibiro dugne pūpsojo dvi, lyg iš gėdos nuraudusios ūmėdės. Ir tada pamačiau Jį. Jis labai tyliai, bet itin greitai ir grėsmingai artėjo manęs link. Pamaniau: šuo. Tačiau jis buvo didelis ir juodas. Supratau, tai – vilkas. Staiga prieš akis iššoko animacinis filmas apie išpaikusią princesę ir jai jaunikaičio duotą patarimą: "Pamatysi mešką, griūk ant žemės ir apsimesk negyva." Meška – ne vilkas, tačiau vis tiek žvėris. Kritau akimirksniu. Guliu. Jaučiu, kaip šlampa nugara. Mano nuomone, gal kokį pusmetį aplink mane kažkas uostinėjo, trypinėjo. Staiga visai šalia girdžiu, kaip vilkas prašneko: "Arai, fu. Tai ko čia gulinėjame, kai kibiras dar tuščias?" Pamažu pramerkiau akis ir pamačiau prieš nosį guminius batus. Griuvau tai kaip ąžuolas, o kaip atsistoti? Kaip koks karkvabalis varčiausi, kepurnėjausi, o šuns savininkas, nenoriu keiktis, mane stebėjo. Gal ir gerai. Jei būtų pabandęs padėti, būčiau nudaužusi. Visa išsivoliojusi, patyrusi didžią gėdą visomis prasmėmis, keturpėsčia, aplipusi šapais, atkišusi jam sėdimąją, galų gale pastatau save į pusiau horizontalią padėtį. Prie kojų uodegą vizgino visai simpatiškas didžiulis vilkšunis. Vyriškiui šnopuodama pareiškiau: "Jūs galėtumėte antsnukį užsidėti..." Jis išverčia akis: "Aš?" Atrėžiau gana piktai: "Ir jūs." Ir nuėjau. Ką ten nuėjau. Nuklebenkščiavau per kemsynus, nors taip norėjosi nutolti išdidžiai. Tik prie mašinos pamačiau, kad pamečiau vieną ūmėdę. Liko vos viena."
Linksmieji tirščiai
– Tavo žmona, matyt, labai supyko, kad bare gėrėme iki trečios ryto?
– Ne, nelabai. Tuos dantis vis tiek reikėjo rauti.
Naujausi komentarai