Moters fenomenas

Kurdamas moterį Dievas dirbo viršvalandžius.

Pasirodęs angelas paklausė:

– Kodėl tiek daug laiko praleidi prie jos?

– Ar matei instrukciją? Ji turi nebijoti drėgmės, bet nebūti plastikinė. Ji turi būti varoma vien kava ir maisto likučiais. Jos kojos turi būti tokios, kad ant jų vienu metu tilptų du vaikai, tačiau jai atsistojus atrodytų grakščios. Jos bučinys turi išgydyti viską. Ji turi turėti šešias poras rankų.

– Šešios poros rankų! Na, jau ne! – sušuko angelas.

– Ne rankos – bėda. O trys poros akių, kurias turi turėti kiekviena motina.

– Ir visa tai tipiniame modelyje? – paklausė angelas, turėdamas omenyje tris poras akių.

Viešpats linktelėjo:

– Taip, viena pora akių, kad motina matytų kiaurai uždarytas duris, kai ji klausia savo vaikų, ką jie veikia, nors ji tai jau ir žino. Kita pora akių pakaušyje, kad matytų tai, ką jai reikia žinoti, nors kiti to net neįtaria. Ir trečia pora – štai čia, priekyje. Jos tam, kad ji pažvelgtų į neklaužadą vaiką ir be žodžių jam pasakytų, kad supranta jį ir myli.

– Tai per daug darbo vienai dienai, pabaik rytoj.

– Negaliu. Beveik baigiau šį kūrinį, labai artimą mano širdžiai. Ji jau pati save išsigydo, kai suserga, gali pamaitinti šeimą puse kilogramo jautienos ir gali priversti devynmetį palįsti po dušu.

Angelas priėjo ir palietė moterį:

– Bet ji tokia švelni, Viešpatie.

– Taip, ji švelni, – sutiko Kūrėjas. – Bet aš ją sukūriau ir tvirtą. Neįsivaizduoji, ką ji gali iškęsti ir kiek nuveikti.

– Ar ji moka mąstyti?

– Ji ne tik moka mąstyti, ji gali argumentuoti ir pagrįsti.

Tada angelas, kažką pastebėjęs, palietė moters skruostą.

– Oi, atrodo, kad šis modelis praleidžia vandenį.

– Tai ašara.

– Kam ji? – nustebo angelas.

– Per ašaras ji gali išreikšti savo džiaugsmą, sielvartą, skausmą, nusivylimą, vienatvę, širdgėlą ir pasididžiavimą.

Angelas buvo sužavėtas:

– Viešpatie, tu – genijus! Tu viską apgalvojai, nes moterys – tikrai nepaprastos!