Visus sausio savaitgalius pajūrį košė uraganiniai vėjai. "Kokteilis" dar vis ieško atsakymo, kodėl siaučiant tokiam vėjui, mes ieškome nuotykių ant savo galvos – skubame, lekiame prie jūros. Nuvykę prie jos, mes tuo neapsiribojame, nežiūrime į bangas iš tolo, o lyg užhipnotizuoti slenkame kuo arčiau jų. Anokia žinia, kad gavę vandens purslų grįžo ne vienas kitas, o šimtai klaipėdiečių.
Taigi rizika, noras gauti aštresnių pojūčių valdo jaunesnius žmones. Tačiau "Kokteilis" turi ir kitokių faktų. Praėjusį savaitgalį Živilė matė, kaip ne savo noru jūroje išsimaudė pensinio amžiaus moteris. Ji pasidžiaugė, kad didelė banga jos nenusinešė į Švediją.
"Prie jūros atvyko dviese – vyras ir moteris, – šiurpiais įspūdžiais dalijosi "Kokteilio" skaitytoja. – Pagyvenę smalsuoliai, nežinia ko norėję, neliko stovėti ant medinių laiptų, o nuo jų nulipę atsidūrė ant smėlio. Netrukus juos užklupo milžiniška banga. Vanduo parvertė arčiau jūros buvusią moterį ir panešė keletą metrų. Žmonos gelbėti puolė vyras. Ne mažesnė už pirmąją atsirito kita banga. Buvo išmaudyti abu narsuoliai. Laimė, daugiau galingos vandens masės nebuvo".
"Kokteilio" pozicija
Gal teisūs tie piliečiai, kurie tvirtina, kad senatvėje mes vėl suvaikėjame.
Žmonės klausė
O kur žiūri policija, ar nemato prie jūros savo gyvybe rizikuojančių žmonių? Kur būtų galima rasti gelbėtojus, jei į jūrą būtų nešamas žmogus?
Linksmieji tirščiai
– Sakykite, kada kaltinamasis pavadino jus raganosiu?
– Pernai.
– O kodėl į teismą kreipėtės tik dabar?
– Todėl, kad vos prieš porą dienų sužinojau, kaip atrodo raganosiai!
Naujausi komentarai