Kas įvyko, papasakojo pats Butautas: "Vedžiojant augintinį manęs link bėgo moteris ir rėkė: "Atsiknisk. Eik velniop". Ne šiaip sau – ją vijosi vyras. Netoli manęs pavijęs damą, vyriškis pasielgė ne itin džentelmeniškai – smogė ranka."
Šuns savininkas, matydamas, kad gali būti skaudžių pasekmių, riktelėjo: "Ėėė, ką darai! Čia gi – moteris!"
Suklusęs smurtautojas piktai atšovė: "Ko tu lendi ne į savo reikalus? Kokia čia tau moteris, čia – mano žmona."
Tačiau Butauto pilietiškas poelgis davė vaisių – kivirčas nurimo: žmona nėrė į vieną pusę, vyras – į kitą.
Tuomet ir toptelėjo skaitytojui genialioji mintis.
"Priėmė Seimas įstatymą, nukreiptą prieš vaikų smurtą, o kartu galėjo priimti ir prieš smurtą šeimoje, – dėstė Butautas. – Įsivaizduokite, pamačius tokį įvykį, paskambini į atitinkamą tarnybą ir atima žmoną, nepaisydami jos norų, išveža kitam vyrui auklėti. Taip pat galima būtų pasielgti ir su skriaudžiamais vyrais. Pavyzdžiui, kai namo parėjusiai neblaiviai šeimos galvai žmona vožteli indu ar buitiniu prietaisu, tą vyrą taip pat būtų galima išvežti kitai žmonai. Nesmurtaujančiai."
Viengungystės priežastis
Užsienio reikalų ministras prancūzas Robertas Schumanas papasakojo, kodėl niekada nesukūrė šeimos.
– Prieš daugelį metų, važiuodamas metro, netyčia užmyniau vienai poniai ant kojos. Nespėjus atsiprašyti, ji per petį prapliupo šaukti: "Kvėša tu paskutinis, silpnaproti kerėpla, žiūrėk, kur statai kojas!"
Atsigręžusi į mane, moteris nuraudo ir sutrikusi tarė: "Ak, pone, labai atsiprašau! Aš maniau, kad tai mano vyras..."
Naujausi komentarai