Praėjusio amžiaus karta

"Kokteilis" sulaukė Anatolijaus laiško, kuriame vyriškis prisiminė sąlygas, kokiomis augo jis ir jo bendraamžiai.

"Jei buvote vaikai praėjusio amžiaus šeštame–aštuntame dešimtmetyje, sunku patikėti, kad jums pavyko išgyventi iki šių laikų", – ironizavo skaitytojas.

Vaikystėje mes automobiliuose sėdėdavome neprisisegę saugos diržų, nebuvo ir pagalvių.

Šiltą vasaros dieną pasivažinėjimas arkliu pakinkytu vežimu buvo neapsakomas malonumas.

Mūsų lovytės buvo išmargintos ryškiais dažais, turinčiais didelį švino kiekį.

Ant vaistų buteliukų nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, o spintos neužsirakindavo niekada.

Mes gerdavome vandenį iš čiaupo, artezinių šulinių, o ne iš plastikinių butelių.

Niekam negalėjo šauti į galvą dviračiu važinėtis ant galvos užsimaukšlinus šalmą.

Valandų valandas meistraudavome vežimėlius, paspirtukus iš lentų ir sąvartyne rastų guolių, o pirmąkart leisdamiesi nuo kalno prisimindavome, kad šioje transporto priemonėje nėra stabdžių.

Išeidavome iš namų rytą ir žaisdavome visą dieną, o grįždavome tada, kai užsidegdavo gatvės žibintai ant medinių stulpų. Visą dieną niekas negalėdavo sužinoti, kur mes, nes mobiliųjų telefonų nebuvo.

Mes valgėme pyragėlius, ledus, gėrėme limonadą, bet nuo to niekas nestorėjo.

Iš vieno butelio gerdavome keliese ir niekas dėl to nenumirė.

Mes neturėjome žaidimų priedėlių, kompiuterių, 165 palydovinės televizijos kanalų, kompaktinių plokštelių, interneto. Žiūrėti animacinį filmą visu būriu rinkdavomės į artimiausius namus – televizorių turėjo tik vienas kitas.

Važinėdavomės dviračiais, pavasario upeliuose plukdydavome degtukus, sėdėdavome ant suolelio, ant tvoros arba kiemuose žaisdavome futbolą.

Kai mums kas nors būdavo reikalingas, pašaukdavome po langais arba tiesiog užeidavome pasimatyti. Be išankstinio skambučio.