"Kapinėse būnu retai, kai tenka dalyvauti laidotuvėse arba Visų šventųjų dieną, – sakė Algirdas. – Šiais metais pastebėjau kapų, kurie uždengti akmens plokštėmis. Iš marmuro, iš granito ir dar bala žino kokių uolienų. Akivaizdu, kad taip užklojus kapavietę nebereikia jos prižiūrėti: ravėti, sodinti gėlių, jas persodinti kitomis. Kai yra plokštės, užtenka nuo jų dulkes nuvalyti, nukritusius medžių lapus nupūsti, surinkti nuo praėjusių Vėlinių likusias sudegusias žvakes, nuvytusias gėlių kompozicijas, ir viskas."
Anot klaipėdiečio, ši mada pastaraisiais metais atėjo iš užsienio, nes ten jis matė panašių kapų.
"Ten tikriausiai žmonės mažiau garbina mirusiuosius, juos lanko kada ne kada, todėl "užvaro" akmenis ant kapo – tinka visiems metų laikams", – ironizavo vyriškis.
"Kokteilio" pozicija
Keista, kad šiuolaikinės informacijos technologijos dar neužkariavo kapinių, kuriose dar tikrai akmens amžius. Pavyzdžiui, kapavietės paminkle įmontuotas ekranas, kuriame atėjusieji lankyti ar praeinantys pro šalį galėtų matyti ne caro maro laikais darytą ir nuo lietaus bei vėjo nublukusią nuotrauką, o gražius, kompiuterininko sutvarkytus spalvotus mirusiojo gyvenimo vaizdus.
Paspaudus vieną "knopkę", ekrane būtų galima paskaityti velionio dosjė: kada ir kur gimė, ką dirbo, kiek uždirbo, vedęs, nevedęs, kiek vaikų turėjo, dėl ko mirė. Be abejo, tekste galėtų būti ir daugiau visokios informacijos.
Spustelėjęs kitą mygtuką, prašalaitis galėtų pažiūrėti vaizdo filmuką apie čia palaidoto žmogaus įdomiausias, linksmiausias, svarbiausias gyvenimo akimirkas. Koks jis buvo, ką mėgo.
Kas norėtų pažiūrėti nuotraukų, kuriose įsiamžinęs velionis, tiems būtų skirtas trečiasis mygtukas.
Linksmieji tirščiai
Iš greitosios pagalbos centro skambina į sporto prekių parduotuvę:
– Prašom pasakyti, kiek riedlenčių šiandien pardavėte?
– Trisdešimt.
– Chmmm, tai kur dar du šlaistosi?
Naujausi komentarai