Kodėl paaugliai svaiginasi ir kaip tokioms nelaimėms užbėgti už akių, plačiau pakomentavo vaikų psichologas, psichiatras Linas Slušnys.

– Kodėl vaikai ir paaugliai svaiginasi?

– Jeigu galėčiau lengvai, vienu sakiniu pasakyti, tai turbūt man kas nors duotų Nobelio premiją. Priežasčių yra begalybė, tačiau viena pagrindinių – neišgirstas paauglys, neišgirstas vaikas namuose, tarp suaugusių mokykloje ar dar kažkur. Būna labai gražu ligoninėje, kai kalbiesi su vaiku ir jis sako, jog su juo niekas taip nesikalba namuose. O aš, kai išeinu iš kabineto, galvoju, jog aš nekalbėjau, tiesiog klausiau. Paauglio girdėjimas, kuo jis gyvena, kas jam darosi – tai yra viena dalis.

Antra priežastis yra paauglystė – lakūnų bandytojų metas, kada jie turi išbandyti viską: nuo pačių paprasčiausių iki pačių sudėtingiausių procesų, pasirodyti, ką gali. Paaugliai visada ką nors pabando, pavyzdžiui, kiek galiu save pažaloti. Mane stebina, kad socialiniuose tinkluose netgi yra pokalbiai, kur labai gražiai paaiškinama: jeigu tau padidėjo nerimas, tai nebūk durnas – truputį įsipjausi kelis kartus ir tau palengvės. Tas įpjovimas kenkia ne tik kūnui, bet gali baigtis taip, kaip baigėsi su izobutano dujomis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip dažnai pas jus patenka apsvaigę vaikai ir paaugliai? Ar ši problema aštrėja?

– Nesakyčiau, kad ji aštrėja, bet taip, yra tų atvejų. Liūdina tai, kad tu turi, pavyzdžiui, fentanilio apsinuodijimus, alkoholio apsinuodijimą nuo 12–14 metų. Jau turi žmones, kurie keliauja į reanimaciją – tai yra tikrai labai liūdnas vaizdelis. Akivaizdu, kad 13–14 metų vaikai sugeba gauti alkoholio: jiems jis yra nuperkamas, parduodamas ir jie gali tą daryti iki tokio lygmens, kur apsinuodijimo lygmuo yra labai aukštas.

– Kokie vaiko elgesio pokyčiai gali signalizuoti apie tai, kad jis galbūt svaiginasi?

– Jeigu pradėjo intensyviai rūkyti ar vartoti kitus, su tuo susijusius aparatus ir negali nuo jų jau atsitraukti. Jeigu turime 12–13 metų vaiką, kuris gali kelti tokias dramas ir scenas, kad jam negalima neduoti, nes namuose išdaužys viską – tai keliu klausimą, kas yra tose elektroninėse cigaretėse. Tai yra požymis, kad, ko gero, tuose prietaisuose yra kažkokia narkotinė medžiaga ar kažkas, nes tai jau panašu į abstinenciją. Reikia tiesiog nebijoti daryti tyrimus. Lietuva turi galimybes išsitirti narkotikus – yra tam laboratorija, kuri gali tą padaryti. Tėvai galėtų kreiptis ir sužinoti. Būna, kad atranda net kelių dienų alkoholio pėdsakus.

Linas Slušnys. Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

– Pasakojote, kad atvežė merginas, apsvaigusias nuo fentanilio. Ir tai galima nustatyti?

– Tai galima nustatyti šlapime. Kai šviežias daiktas, taip sakant, beveik viską rodo šlapime, išskyrus tuos atvejus, jeigu yra koks nors naujas narkotikas. Rinkoje jų yra tiek daug, kad mes atpažįstame turbūt tik kokį dešimtadalį, jeigu ne mažiau. Problema yra ne pačioje ligoninėje, o tame, kad mes per vėlai į tai sureaguojame namuose. Nustojo lankyti pamokas, nustojo mokytis – tai reikia reaguoti čia ir dabar, ieškoti ne tiek pagalbos, bet priežasties. Man labai patinka mano kolegos pasakymas – jeigu namuose atsirado priklausomybės problema, visi artimieji pirmieji sėda į psichiatrų ir psichologų kėdes, nes norint padėti šiam žmogui pirmiausia turi pasveikti visa aplinka ir suprasti, kas su tuo darosi ir kaip su tuo tvarkytis. Tai turbūt čia yra pagrindiniai dalykai.

Daugiausia vaikui į smegenis gali įdėti tada, kai vaikui yra  7–9 metai.

– Ar veiksminga kalbėti dar prieš susiklostant tokiai situacijai, kai jau turime reaguoti ir elgtis atitinkamai, kai ištinka bėda?

– Manyčiau, kad kalbėti su vaikais reikėtų nuo pat sąmoningo pokalbio. Daugiausia vaikui į smegenis gali įdėti tada, kai vaikui yra  7–9 metai, kai tai, ką girdi, jis priima tiesiogiai. Kai ateina paauglystė, jie vis tiek vienokiais ar kitokiais būdais bandys tam tikras ribas, bet kai būsi sudėjęs tam tikrus dalykus labai anksti, kai kurių dalykų jie tiesiog nebedarys.

Plačiau apie narkotinių medžiagų vartojimą pakomentavo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovė Aušra Želvienė.

– Ne pirmus metus girdime, jog nepilnamečiai svaiginasi įvairiausiomis medžiagomis, tarp jų ir butanu. Tai yra rimta problema?

– Kaip matome pagal pasekmes – taip, problema yra rimta. Galėtume išskirti kelis aspektus: galbūt ne visai suvokia svaiginimosi prasmę ir tai yra pasekmės. Kitas dalykas – kokios problemos slegia tą paauglį, kad reikėtų imti kažkokias dujas ir jomis svaigintis.

Aušra Želvienė. LNK stop kadras.

– Ką parodo tokios tragedijos?

– Ko gero, jog trūksta informacijos. Tik kažin, jeigu būtų informacija, kad tai yra nuodinga, ar vaikai atsisakytų, nesmalsautų, neitų ir nedarytų. Šiuo atveju girdžiu vieną gerą dalyką: kad kvietė pagalbą, nes dažnai tokiais atvejais būna, kad nekviečia pagalbos, visi išsilaksto ir tas apsinuodijęs vaikas taip ir lieka. Vėlgi kelčiau suaugusiųjų vaidmenį visoje istorijoje: kiek laiko tas tęsiasi, ar matosi vaiko elgesio pokyčiai, ar matosi prognozės, kad jis galėtų svaigintis, kad kažkas vyksta jo gyvenime. Tai gali matyti daug kas – tėvai, mokykla, aplinka. Svarbu reaguoti, žiūrėti ir nelaukti, o kas dabar atsitiks, kokią išeitį vaikas pasirinks, kad atkreiptų į save dėmesį.