„Delfi“ primena, kad paaiškėjo, jog grupinę egzekuciją stebėjo ir smurtautojos aštuoniolikmetė sesuo. Nukentėjusiosios advokatai taip pat bandys ją patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Naujienų portalui komentavę ekspertai teigė, kad fizinių bausmių sugrąžinimas nepadėtų išvengti tokių baisių įvykių.
„Deja, turiu nuliūdinti visuomenę: jeigu tikimasi visiškai išnaikinti tokius nusikaltimus, to padaryti nepavyks, nes vaikai auga tam tikroje aplinkoje“, – „Delfi“ komentavo psichiatras Linas Slušnys.
Fizinės bausmės neveikia
Vaikų ir paauglių psichiatras L. Slušnys pabrėžė, kad kalbos apie bausmes diržu neturi pagrindo, nes gausūs moksliniai tyrimai rodo, jog fizinės bausmės neveikia.
„Galima tokia bausme vaiką išgąsdinti ir įbauginti, tačiau jis ims bijoti ne smurto, o smurtautojo. Tai paradoksali situacija – žmogus, kuris muša ir naudoja smurtą, galbūt apsaugo save, bet negali būti tikras, kad vaikas nesmurtaus prieš kitus. Priešingai, agresija gimdo agresiją. Tai tūkstančius kartų patvirtinta moksliniais tyrimais, todėl tokių bausmių grąžinimas būtų beprasmis ir neduotų jokios naudos.
Kitas dalykas – tokie atvejai buvo, yra ir bus. Deja, turiu nuliūdinti visuomenę: jeigu tikimasi visiškai išnaikinti tokius nusikaltimus, to padaryti nepavyks, nes vaikai auga tam tikroje aplinkoje. Aš labai drąsiai pasakysiu – pirmiausia norėčiau pamatyti šeimą, kuri užaugino tą agresyvią dvylikametę“, – sakė jis.
Anot vaikų ir paauglių psichiatro, jis beveik 70 proc. tikimybe vertintų, kad mergaitės šeimoje ne viskas buvo gerai – tiek vertybiniu požiūriu, tiek sprendžiant konfliktus.
„Greičiausiai vaikui nebuvo perduotos svarbiausios vertybės ir neišmokyta tinkamai tvarkytis su sudėtingomis situacijomis. Tai jau ne vien smurtavusios mergaitės problema – matome pasekmes to, kokių namų darbų nepadarė tėvai arba kiti suaugusieji.
Tai labai tragiška ir skaudi situacija, tačiau visada sakau, kad tokiais atvejais reikia atsiversti vieną puslapį atgal ir pasižiūrėti, iš kur visa tai ateina. Ką dažniausiai matome, kai pas mus atveda piktus ir agresyvius vaikus? Realybė gana paprasta – dažniausiai pirmiausia savo elgesį turi keisti tėvai“, – teigė L. Slušnys.
Pasak jo, psichiatrai tėvams paaiškina, kad būtina keisti bendravimą su vaiku ir požiūrį į auklėjimą. Jei tėvai tikisi, kad už juos viską padarys specialistai, situacija tampa beviltiška.
„Kai kas galvoja, kad psichiatrai viską sutvarkys. Deja, taip nėra. Mes galime padėti pamatyti problemą, ją įvardyti ir pasakyti, ką reikėtų daryti, tačiau negalime pakeisti to, kas vyksta namuose. Kartais skiriame vaikui vaistus, o tėvai vėliau pasako, kad nesugebėjo jų įduoti. Ką tokiu atveju gali padaryti psichiatrai? Kam tada apskritai kreiptis pagalbos?“ – retoriškai klausė jis.
Vaikai savaime neužauga
Psichiatras dar kartą pabrėžė, kad ir Marijampolėje įvykusi istorija jam pirmiausia kelia klausimą, kokioje šeimoje augo vaikas.
„Tokia agresija ir brutalumas neatsiranda atsitiktinai. Mergaitė greičiausiai augo pakankamai brutalioje aplinkoje. Galbūt tėvai nuolat priekaištauja vienas kitam ar vienas kitą žemina. Tokios šeimos bendravimo kultūra, tikėtina, yra labai prasta. Todėl kalbėti apie diržą apskritai yra beprasmiška“, – sakė vaikų ir paauglių psichiatras.
Kitas dalykas – tokie atvejai buvo, yra ir bus.
Vis dėlto jis neatmetė, kad tam tikros sankcijos šeimai galėtų būti naudingos, tačiau pirmiausia jos turėtų būti nukreiptos į tėvus.
„Taip, galima sakyti, kad tokiu atveju netiesiogiai baudžiamas ir vaikas. Tačiau tėvai taip pat turi suprasti, jog pagalbą vaikui būtina suteikti kuo anksčiau. Vaikai savaime neužauga.
Reikia įdėti labai daug pastangų, kad vaikas užaugtų vertybiškai stiprus, atsparus ir nesmurtaujantis. Todėl piniginė bauda pirmiausia būtų signalas tėvams. Nesu tas žmogus, kuris sakytų, kad baudų apskritai negali būti“, – teigė L. Slušnys.
Anot jo, socialiniai tinklai gali veikti kaip dirgiklis, tačiau jie nėra pagrindinė tokio vaikų elgesio priežastis.
„Jeigu šeimoje vyrautų sveikos vertybės, vargu ar vaikai įsiveltų į tokius dalykus. Socialiniais tinklais naudojasi milijardai žmonių, Lietuvoje – dešimtys tūkstančių vaikų, tačiau tokių atvejų yra vienetai. Nesakau, kad socialiniai tinklai nedaro jokio poveikio, tačiau jie nėra pagrindinė priežastis. Vėl viskas priklauso nuo tėvų reakcijos.
Dažnai girdžiu tėvus sakant: „Nesuvaldau vaiko, jis nuolat telefone.“ Tada klausiu labai paprastai: jeigu vaikas nuolat telefone, tai kas turi jį suvaldyti? Vaistų nuo telefono nėra“, – pabrėžė psichiatras.
Bausmė kaip pedagoginė priemonė
Psichologas E. Šidlauskas sakė, kad, išgirdęs siūlymus griežtinti bausmes, dažniausiai prisimena antikos filosofą Sokratą ir jo mintį, perteiktą Platono „Dialoguose“.
„Sokratas teigė, kad bausmė turi ne tik nubausti, bet ir pamokyti žmogų bei padaryti jį geresnį. Ji turėtų būti pedagoginė priemonė.
Mes ieškome būdų, kaip padėti žmogui augti ir tobulėti. Todėl pats klausimas, ar reikia bausti tėvus, ar dar ką nors, mano nuomone, nėra pats teisingiausias. Kur kas svarbiau klausti, kokią pagalbą galime suteikti abiem mergaitėms, jų šeimoms, mokykloms ir apskritai jaunimui, kad tokių atvejų būtų kuo mažiau“, – sakė jis.
Psichologo teigimu, šis įvykis yra gilesnių problemų simptomas.
„Pavyzdžiui, paauglystėje depresija labai dažnai pasireiškia agresija, negatyviu ir destruktyviu elgesiu. Galima svarstyti, kad abi mergaitės greičiausiai yra nelaimingos, vienišos ir apleistos. Galbūt yra ir daugiau problemų, todėl būtina sistemiškai vertinti jų aplinką“, – aiškino E. Šidlauskas.
Jis pabrėžė, kad dėl vaikų apleistumo ne visada kalti vien tėvai.
„Galbūt jie priversti daug dirbti, kad galėtų išmokėti kelias paskolas. Gal patys serga depresija ar turi priklausomybių. Tokiu atveju reikėtų galvoti apie pagalbą visai šeimai.
Pirmiausia reikia suprasti, kas yra agresija. Tai – nevilties šauksmas, rodantis, kad žmogus užstrigo, jaučiasi silpnas, bejėgis ir nežino, kaip spręsti problemas. Kai kas nors jį išprovokuoja, jis sprogsta tarsi ugnikalnis.
Mano nuomone, socialinės medijos yra katalizatorius. Žmonės vis dažniau santykius aiškinasi virtualioje erdvėje. Konfliktų buvo visais laikais, tačiau socialiniai tinklai dar labiau juos kursto. Atrodo, kad saugu tyčiotis ar išlieti pyktį, nes tai daroma iš namų, per ekraną“, – sakė psichologas.
Mergaitė greičiausiai augo pakankamai brutalioje aplinkoje.
Tačiau, anot jo, tai tėra iliuzija, nes pasaulis nėra vien virtualus – agresija labai greitai persikelia į realybę.
„Tai ir pamatėme šioje istorijoje. Socialinių tinklų įtakos klausimas yra atskiras, tačiau pastebėta, kad jiems išpopuliarėjus apie 2005-uosius smarkiai padaugėjo paauglių savižalos, savižudybių ir įvairių psichikos sutrikimų. Kitaip tariant, agresija nukrypo tiek į save, tiek į kitus.
Žmonės nuolat lygina save su kitais ir jaučia, kad negali jų pasivyti. Tuomet jie ima manyti, jog yra prastesni, pyksta ant savęs. Vieni save žaloja, kiti – kitus. Patyčios pirmiausia yra žemos savivertės požymis.
O žema savivertė dažnai susiformuoja dėl aplinkos primestų, nerealistiškų standartų. Todėl siūlyčiau ne ieškoti, ką nubausti, o galvoti, kaip padėti, kad tokių istorijų būtų kuo mažiau“, – komentavo E. Šidlauskas.
Pasimatė suaugusiųjų bejėgiškumas
Jo teigimu, agresyvi dalies suaugusiųjų reakcija socialiniuose tinkluose taip pat atskleidė jų bejėgiškumą.
„Jie mato problemą, tačiau nežino, kaip į ją reaguoti. Nori kažką padaryti, bet nesupranta ką. Iš bejėgiškumo kyla agresija ir radikalūs siūlymai – linčo teismai ar kitos kraštutinės priemonės.
Tai irgi žmonės, palikti likimo valiai. Trūksta infrastruktūros, kompleksinių paslaugų ir socialinės pagalbos visiems – nuo vaikų iki senjorų. Tai viena iš Lietuvos problemų. Žmonės nemoka spręsti problemų, nes niekas jų to neišmokė. Todėl vieni griebiasi smurto, kiti – savidestrukcijos, alkoholio ar narkotikų“, – kalbėjo E. Šidlauskas.
Psichologo nuomone, kalbant apie pernelyg didelį vaikų naudojimąsi socialiniais tinklais, svarbu suprasti, kad visos priklausomybės, taip pat ir nuo ekranų, dažniausiai kyla iš vienatvės. Todėl psichologas ragino šeimas kurti bendrus ritualus – vakarieniauti kartu, vykti į gamtą ar kitaip leisti laiką drauge, o ne grįžus namo išsiskirstyti po atskirus kambarius su telefonais.
(be temos)
(be temos)
(be temos)