VARTAI

THE SOIL OF IMPOSSIBILITY (Self-released)

Eksperimentinio, noise, drone roko grupė „Vartai“, reikia pripažinti, vartosi gerai. Masyvios, tačiau gal dėl galimybių ribų vis dėlto negigantiškos kompozicijos, lėtas tempas ir grandioziškumo siekimas juos išskiria iš Lietuvos scenos. Tai nėra muzika didelėms masėms, greičiau muzika, turinti didelę masę. Viena vertus, tai žavu ir įdomu, ypač Lietuvoje, kurios rinka tokio tipo muzikai yra, švelniai tariant, nepalanki. Antra vertus, grupė „Vartai“ yra labai įkvėpta Amerikos gigantų, kurie ne kartą skaudino gerąja prasme ir lietuvių ausis, – grupės „Swans“. Žmogaus-orkestro-chaoso-pranašo-nelabojo Michaelo Giros įtaka tiesiog yra apaugusi „Vartų“ kūrybą, lyg būtų koks vijoklis, dėl kurio kartais matai „gulbes“, o ne tai, kas slypi už vartų.

Partnerio nuotr.

Net ir albumo pavadinimas skamba taip, lyg jį tikrai galėtum išgirsti „Swans“ magnum opusuose „To Be Kind“ ar „The Seer“. Tačiau „Swans“ yra toks unikalus patyrimas, tiek dvasinis, tiek meninis, kad kyla klausimas, kodėl neatsiplėšti nuo šios grupės. Aš suprantu, kad „Swans“ yra genialu, aš pats juos dievinu, tačiau kartu esu įsitikinęs, kad „Vartai“ turi ir savo kišenėse pakankamai kozirių, kad ne žvilgčiotų į amerikiečius, o, atvirkščiai, rastų savo kelią. „The Soil of Impossibility“ yra darbas, rodantis šios grupės potencialą, jų ambiciją ir norą, todėl dabar tereikia judėti sava vaga. Supratimas, kaip kurti didingą, sunkią ir bekompromisę muziką, yra jų kraujyje, taigi bijoti, kad bus nesuprasti, tikrai neverta. Tereikia palikti „gulbes“, atverti tuos vartus ir skristi patiems.

73/100 („Bandcamp“, „YouTube“).

KYLA VĖJAS!

NIAUKIAS DANGUS

Self-released

Partnerio nuotr.

... Ateina audra. Taip norėtųsi baigti šią frazę ir tikriausiai kitas šio introvertiškiausio Lietuvos scenos dueto darbas bus toks, kuris neš stogus ir į viesulus įsuks karves. Tačiau ir šis albumas, trukme labiau primenantis EP (nors kas šiais laikais tai supranta), yra įdomus žingsnis į tamsą, kurią siūlo niūrusis kolektyvas. „Niaukias dangus“ yra tyčia senoviškas, mėgėjiškas ir netgi primityvus darbas. Supaprastintas iki kaulų, su apgalvotais netikslumais ir grynu elementarumu dueto dark wave‘as atrodo lyg gimęs 9-ojo dešimtmečio pradžios drėgnuose rūsiuose ir jame yra visko, ko populiarioje scenoje net būti negali (ironiška, kad pusė dueto groja į „Euroviziją“ išvykstančiame „Katarsyje“, taigi neškit, vaikai, savo tamsą, neškite). Tokie sąskambiai niekada neskambės daugumai, nes „Kyla vėjas!“ yra apgalvotai nedideli, kuklūs ir gal net šiek tiek banalūs. Toks grynumas yra retas, tačiau jam ir reikia tokio nuogumo trokštančio klausytojo. Ar norėtųsi daugiau mėsos? Man – taip, tačiau ištikimas gerbėjų ratas parodo, kad grupė sukelia vėją, turi gerbėjų ir, svarbiausia, savo veidą. Jo jiems pakanka, tačiau nesinorėtų, kad grupė ir liktų tokioje fazėje. Daug erdvės ir oro „Kyla vėjas!“ muzikai tikrai nepritrūktų, nes tokio žanro muzika nori nenori reikalauja atmosferos, o jos šiame darbe pritrūksta. Visgi, esu optimistas ir manau, kad audra dar ateis ir tuomet grupė pražys pačiais žaviausiais ir melancholiškiausiais žiedais. Kol kas užsidėkime poker face‘us ir palinguokime. Svarbiausia, kad tik skersvėjis neperpūstų...

75/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Soundcloud“).

EL CHICO FUENDRE

RAGAS FOR CITY DWELLERS

Self-released

Na, vasara jau artėja, todėl galima planuoti keliones į miškus. Arba džiungles. Arba miesto džiungles. Tam, be abejonės, reikalingas garso takelis ir kolektyvas „El Chico Fuendre“ šauna išties neprastą. „Ragas For The City Dwellers“ yra keistas muzikinis experience’as, skambantis lyg 8-ojo dešimtmečio psichodelinė roko opera šiais laikais. Ekspansyvus ir viską ryjantis darbas nestokoja grandioziškumo, ambicijos ir atskleidžia, kad eksperimentai ir bigger is better požiūris komandai yra itin artimas. „Ragas...“, įkvėptas indų klasikinės improvizacinės sąvokos, yra tiek pat mistiškas, kiek ir miestietiškas, tiek pat futuristinis, kiek ir retro. Todėl svorio darbas turi daug, jis nelengvai įveikiamas, o paskui gali tekti ir ramybės minutėlę medituojant praleisti. Visgi šiame dideliame spektaklyje bent jau aš pasigedau šiek tiek krypties, nes nuo garsų, improvizacijų ir temų gausos nebeaišku, kas gi išties „El Chico Fuendre“ yra svarbu. Neabejoju, kad gyvai išgirsti šie kūriniai turės konkretų turinį ar padės užpildyti turinį patiems klausytojams, tačiau dabar tai skamba daugiau kaip labai išmanus ir turiningas eksperimentas nei kas nors, turintis pradžią ir pabaigą. Tačiau ir visata kaip ir neturi pradžios ir pabaigos, tai ką aš žinau... Sudėjęs viską į lentynėles, suprantu, kad vienai ar dviem perklausoms šis albumas nepasiduos. Jis nardina, išspjauna, užkloja, išmurkdo... Gal tikrai reikės po naktinį Vilnių su juo ausyse paklajoti? Jei išskrisiu, pagaukite...

75/100.

SOLO ANSAMBLIS

SCENOS

Artoffact Records

„Solo Ansamblis“. Partnerio nuotr.

„Scenas“ reikia klausyti nuo pradžios iki pabaigos. Trečiasis bene svarbiausio Lietuvoje alternatyviosios muzikos... ansamblio „Solo Ansamblis“ ilgagrojis intrigavo jau ilgai, tačiau pirmieji du singlai neįtikino. Nežinau, gal reikėjo ko nors tokio kaip „Įstriži Žiburiai“ ar „Neturėjom Dainos“, gal... Na, reikėjo ko nors tokio. Paskui buvo išleista „Meilės Mašina“, viskas stojo į vietas, o visas albumas apskritai sudėjo visus įmanomus taškus ant i. „Scenos“ – vėlgi kitoks albumas, nei prieš tai buvę, daugiau gotiškas, jame daugiau 9-ojo dešimtmečio tamsos, jis duslesnis, purvinesnis ir toks, kurį tik išklausęs visą iki galo gali vertinti ir įvertinti. Tamsios, dar labiau monotoniškos kompozicijos, atiduodančios skolą ne eksperimentams, o atmosferai, puikiai nutapo netgi nebe melancholiškos, o lengvai depresyvios nuotaikos portretą, kuriame viskas skamba keistai nuasmenintai, kuriame nuobodu jau būti net su konkrečiu žmogumi, kuriame jausmas kyla ne iš kontakto, o iš refleksijos. Žinau, painu, o gal net nelogiška, tačiau šioji scena nebėra pilna aktyvių aktorių. Šioje „solistų“ scenoje jie, kaip dažnai ir santykiai ar bendravimas mūsų visuomenėje, tampa scenografijos dalimi, patirtys ir pojūčiai tampa svarbesni už individus, o muzika tėra kažkokių pojūčių, o ne konkrečių išgyvenimų ar vaizdinių aidas. Toks žiaurumo teatras (jei žinote šią sąvoką, sveikinu). Todėl ir perklausa tiesiog išskaidytam kūrinių paklausymui nebetinka; viena daina papildo kitą, sustiprina galutinį įspūdį ir paverčia tai jau nebe liūdna šokių muzika, o kažkuo pilnu nusivylimo, pasidavimo ir netgi cinizmo. Kaip sakė klasikas, visas pasaulis – scena, tačiau šis pasaulis yra kupinas dulkių, skersvėjų ir vienatvės.

88/100 („Bandamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“).

DADCAP

DDCP2

Self-released

Partnerio nuotr.

„Dadcap“ projektas, nepaneigsite, yra įdomus. Iš „ba.“, „Timid Kooky“, „Aklų“ ir tikriausiai dar septyniolikos kolektyvų susibūrusi komanda nusprendė groti retroinovatyvų rokenrolą, t. y. semtis įkvėpimo iš praeities nostalgijos, tik šiek tiek vėlesnių laikų nei visi kiti. Arba viso dešimtojo dešimtmečio, nekreipdami dėmesio į detales. Taip estetikoje atsirado „Akelotė ir Ko.“, „Kiberzona“, „Quake 3“ ar pirmoji „Sony Playstation“ konsolė, o muzikoje – poppankas ir emo. Taigi toks kokteilis, pripažinsiu, iš mano paauglystės, kurią, tiesą pasakius, nežinau, ar taip verta prisiminti su minėtąja nostalgija širdyje. Vis dėlto albumas, nors panašiau tai į EP, „ddcp2“ yra įdomus tuo, kad jame girdi aidų iš laikmečio, kai įvaizdis buvo chaotiškas, o turinys dabar jau kelia nemažą šypseną. Iš to išeina rokenrolas, kuriame gausu ir emocijos, ir ne per daug rimto žvilgsnio, jaunatviško maksimalizmo ir ironiško supratimo, kad jaunatviškame maksimalizme yra nemaža cringe’o. Taip svarstyklės ir svyruoja: paaugliškas angstas, suvokimas, kad į tai žvelgiama iš perspektyvos, paaugliškas angstas, suvokimas... Na, net ir kvailys supras, o jūs – ne kvailiai... Visgi, iš „Tėčio kepurės“ dabar norėčiau daugiau: turinio, pozicijos, išraiškos, o ne atspindžio. Grupė subrendo dideliam žingsniui, apibendrinančiam, kas ir kaip buvo grota, koks muzikinis naratyvas pasirenkamas ir išties, ar norima daugiau ironizuoti, ar išsakyti ką nors daugiau. Žaidimo kontroleriai jau įvaldyti, laikas pasijungti LAN’ą ir žiūrėti, kas gi kountery yra naujokas, o kas – jau profesionalas. To ir palinkėčiau.

76/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „YouTube“, „Pakartot“).