„Absoliutus blogis 2: apokalipsė“ – teisė į kino zombiškumą...

Kompiuteriniai žaidimai, kaip ir komiksai, urmu šturmuoja ekranus. Vieni nusisekę labiau, kiti visai nevykę, kaip antroji „Lara Kroft“. Režisieriai vis labiau pasitiki kino praeitimi ir regėtais – perregėtais triukais, o ne individualia savo fantazija.

Kažin ar kino mokyklos prikemša smegenis tokių pusfabrikačių, ar prodiuseriai gieda vieną ir tą pačią giesmelę, barškindami skardinėmis su monetomis ir reikalaudami mintinai iškalti klasikinius eilėraščius? Beveik visi filmais pavirtę kompiuteriniai žaidimai primena atšalusius, nuobodžius zombius. O „Absoliutus blogis 2: Apokalipsė“ – tiesiogiai apie zombius. Ko tikėtis?

Grįžkime į pirmojo filmo pabaigą. Mila Jovovič išeina pasivaikščioti į miestą. Aišku, ten ne Užgavėnės ir Valentino dienos šventė, o zombių puota. Gatvės tuščios, aplinkui krūvos šiukšlių ir kruvinų drabužių. Automobiliai merdėja, parduotuvių vitrinos išdaužytos. Ką daryti scenaristams, kai ant pečių – konkreti įžanga. Pirmoji versija – keli likę gyvi žmogeliukai keliauja ieškoti priedangos. Aiškinasi santykius, filosofuoja, vienas kitas užsikrečia zombiais, pora kartų juos užpuola kelios išdykėlių–lavonų gaujos. Papuolėme tiesiai į mažo biudžeto egzistencinę juostą „28 dienos po“. Tačiau nereikia pamiršti – čia Holivudas, čia megažvaigždė Mila Jovovič, čia operatorius, tapęs režisieriumi, Aleksandras Vitas, kuriam už nugaros – kelios dešimtys superfilmų ir neįkainojama darbo su superrežisieriais patirtis. Ir tikslus taikinys – jaunatviška auditorija, “prisirišusi” akių vyzdžiais prie vaizdo klipų ir veiksmo kino kultūros.

Todėl „Apokalipsės“ pradžia įsijungia kaip senu principu veikianti skalbimo mašina. Reikia pateisinti, kodėl miestas tuščias. Reikia parodyti galingą užkrato sprogimą. Milijoninę paniką. Negerą vyriausybinę kompaniją, pradėjusią pasaulio pabaigą. Po to – eilutė „mersų“ VIP asmenims. Desertui – kvanktelėjęs viruso išradėjas ir tėviškai moralinė problema – mažoji dukrelė mokykloje, kai visur ir visame viešpatauja zombiai. Tada į siužeto krantą išmetama standartinė gelbėtojų – gerųjų dėdžių ir tetų komanda. Ir nebūtų ji komanda, jei eteryje nepasirodytų „mažulė“ Mila Jovovič. Pipiriukai tradiciniai ir kiekis tradicinis – dabar zombiai kiek pakandžioja nezombius ir anie tampa zombiais. Vieni nusišauna, kiti puola atsišaudančius policininkus...

Taip, pirmoji „Apokalipsės“ dalis klaikiai klasikinė, be šansų sužinoti ir pamatyti ką naujo apie gyvą lavonieną. Palyginimui – kiti du „zombakiniai“ laimi į vienus vartus. „Lavonų aušra“ paperka natūralizmu bei saviironija. „Šonas prieš gyvus lavonus“ (vertimai piratiniai, nes mūsų kino platintojai šių kultinių juostų jums nepristatė) išvis išsidergė iš žanro. Vien ko verta scena, kai herojai, apsimetę zombiais, svirduliuodami į devynias puses prasibrauna pro lavonų minią lyg riešutėliai...

Tačiau antroji „Apokalipsės“ pusė klaikiai šauni – nors apsilaižyk kruvinus pirščiukus. Suvedęs galus, režisierius įjungia vaizduotės srovę. Pasipila efektingi netikėtumai, praeitis įgauna prasmę, ateitis tikslingai užkoduojama tęsiniui. Mila Jovovič motociklu perskrodžia bažnyčios vitražą, kopinėja sienomis galynėdamasi su monstre Nemezide, į formą grįžta dobermanai–žudikai. Ką jau kalbėti apie suzombėjusius mokinukus ir mokinukes – tu man sakai, bai, bai, bai...“Kaifas“ neišpasakytas ir neatidėliotinas. O čia dar paaiškėja, kad kunigėlis prijaučia monstrams, nes jo sesutė jau tapo zombyte–mergyte.

Jėga jėgiausioji – numirėliai lapnoja žurnalistės kulkšnį, iš visų galų lenda ilgaliežuvės pabaisos, šoviniai baigiasi, o kiečiausia šiame palaimingame chaose, kad Mila irgi pavirsta... Švarcu iš „Komandos“. Režisierius pamėtėja apkabą ir mes mielai pavaidintume šovinius, kad tik šis nepretenzingas šou tęstųsi...