Kalbino žurnalistas Aurimas Perednis.

– Mariau, kuo šiuo metu gyvenate?

– Jau kiek daugiau nei dvejus metus gyvenu romano „Išvarymas“ trilogijos rašymu. Pernai gruodį išėjo pirma dalis, netrukus baigsiu antrą dalį, tuomet laukia trečia.

– Lengvai rašosi?

– Kaip visada. Buvau ilgam užmetęs prozos žanrą, išėjęs į dramaturgiją, grįžtu po pertraukos, bet jaučiu „kaifą“, gera grįžti į žanrą, iš kurio išsiritau.

– Kas yra rašymo „kaifas“?

– „Kaifas“ – kai kiekvieną dieną atsibundi, eini į studiją ir joje dešimt, kartais ir dvylika valandų pralekia nepastebimai. Kaip kažkas pasakė, kai susirandi darbą, į kurį nereikia eiti, nes kojos pačios nuneša, tai yra gyvenimo laimė. Žinoma, kai esi visiškai nepriklausomas, reikia tam tikros disciplinos, nes kartais kojos gali ir nenunešti. Tad reikia pasirinkti temą, kuri tikrai motyvuoja, kuriai galėsi save pašvęsti trejiems, ketveriems metams.

– Neseniai kalbinau Giedrę Žičkytę, ji sakė, kad kurti ją skatina neteisybės jausmas. O kas skatina Jus?

– Visų pirma – istorijos, nes aš esu istorijų pasakotojas, kad ir ką daryčiau – ar rašyčiau prozą, ar dramą. Na o neteisybė nuo amžių amžinųjų, nuo senovės graikų laikų yra meno variklis. Niekas nerašo apie laimingus žmones, apie laimingas šeimas. Pozityvus dalykas, kuris domina žmoniją, yra meilė. O toliau – smurtas, kerštas ir panašiai. Meno priedermė yra apie tai kalbėti.

– Savo romanu „Žali“ buvote išprovokavęs diskusiją – tokią, kad maža turbūt nepasirodė. Ar šiandien mes pajėgūs priimti tą istoriją, kuri mums nemaloni, nepatogi?

– Manau, po truputį tampame pajėgūs. „Žali“ sulaukė man visiškai netikėto skandalo. Rašydamas įsivaizdavau, kad rašau patriotinį romaną, naujai, šiuolaikinio žmogaus akimis mėgindamas pažvelgti į, kaip man tada atrodė, nuvalkiotą ir sentimentalią temą. Bet suprantama, kad tautai, po penkiasdešimties metų išėjusiai iš kalėjimo, sunku iš karto pradėti kalbėti apie savo istorijos juodąsias puses – turiu galvoje Holokaustą. Užtruko pripažinti, kad buvome ne tik aukos, kurias vežė į Sibirą, bet kad ir tarp mūsų buvo išsigimėlių, šunsnukių, kurie šaudė žmones. Tačiau man atrodo, kad pastarieji metai kalbant šia tema yra didelio proveržio metai. Tam tikra prasme mes bręstame.

– Kas Jums yra patriotizmas?

– Manau, kad tai dialogas su tėvyne. Labai nemėgstu primityvių patriotų, kurie kalba lozungais, stengiasi išrėkti savo meilę tėvynei ir ieško tų, kurie rėkia tyliau. Dialogas su tėvyne – tai bandymas nuolat gerinti ją pačią ir save kaip jos dalį. Iš tokio patriotizmo yra nauda. Žinoma, lūžiniais momentais, tokiais kaip 1991 m., labai svarbu ir tai, kad būtų masė žmonių, kurie savimi parodytų, kad yra pasirengę ginti vienas kitą. Bet ramiuoju metu svarbu dialogas.

– Kaip manote, ar šiandien, jeigu prireiktų, mes būtume pasiryžę tai parodyti? Kaip vertinate mūsų pilietinės visuomenės būklę?

– Sunku pasakyti, galima tik spėlioti. Šiandien kiekvienas gali deklaruoti, kad eitų ginti tėvynės su ginklu, bet tai pamatytume tik tada, kai tokia diena ateitų. Gali būti, kad tie, kurie šiandien sako, kad tikrai eitų ginti, kai gynybos iš tiesų prireiktų, pabėgtų, o tie, kurie šiandien neapsisprendę, nežino, lemiamu momentu paimtų ginklą. Daugybė tokių atvejų buvo Ukrainoje karo pradžioje. Man nepatinka, kad karo tema mus labai kiršina. Toks jausmas, kad jei ta įtampa tęsis, pas mus prasidės pilietinis karas. Labai norėčiau, kad pasakytume vieni kitiems, jog vieni kitus saugosime, o ne ieškotume priešų valstybės viduje.

– Pakalbėkime apie žodžio laisvę ir neapykantos kurstymą. Kur yra riba tarp šių dalykų?

– Viduje kiekvienas turime mechanizmą, kuris leidžia atskirti, kada baigiasi laisvas kalbėjimas ir prasideda neapykantos kalba. Žmogus, kuris pereina į neapykantos kalbą, jaučia tą ribą, jis peržengia ją sąmoningai, todėl nereikia jo gailėti. Kol jis sako, kad negalime į šalį įsileisti migrantų, tol reiškia nuomonę. Jei pradeda kalbėti, kad migrantus reikia žudyti, tai jau neapykantos kurstymas. O už skatinimą susidoroti įstatymas ne tik gali, bet ir privalo bausti.

– Ar neatrodo, kad Lietuvoje saviraiškos laukas ir nuomonės laisvės ribos siaurėja?

– Kažkiek siaurėja. Tai lemia dvi priežastys. Viena – karas ir galima agresija, kita – kairysis politkorektiškumas, ateinantis iš Vakarų kaip mada. Matau, kad žmonės po truputį save cenzūruoja, nes žino padarinius. Tačiau vis vien manau, kad gyvename labai laisvoje šalyje, ypač palyginti su kaimynais, kur už įrašą feisbuke ar patiktuką tave gali pasodinti į kalėjimą. Turint galvoje, kokie kaimynai mus supa, mes esame laisvės sala.

– Kalbėjote apie pilietinį karą. Neseniai Didžiojoje Britanijoje vyko nacionalistų mitingas, kuriame dalyvavo per 100 tūkst. Skaičiau diskusijų, nuomonių apie šį mitingą ir tarp eilučių dominavo naratyvas, kad Didžiojoje Britanijoje gali kilti pilietinis karas. Kas nutiktų, jei Lietuvoje iš tiesų kiltų pilietinis karas?

– Manau, kad jis nutrauktų mūsų buvimą ES, NATO ir galbūt tai mus ir sulaiko. Bet jei Europoje prasidėtų panašių dalykų virtinė, tarkime, Vengrijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, manau, kad ir Lietuvoje labai lengvai tai įvyktų, nes yra žmonių, kurie norėtų pakeisti rinkėjų valią ir galvoja, kad jie šalį valdytų geriau. Mūsų demokratija dar jauna, todėl trapi. Reikia dar bent penkiasdešimt metų išsilaikyti be karinio perversmo, kad demokratijos tradicijos gilėtų.

– Esate kultūros žmogus. Atrodo, kad dalis kultūros elito yra pasitraukę iš viešojo diskurso apie valstybės kūrimą. Kaip manote, kodėl taip yra?

– Nežinau, ar jie išėjo, ar buvo išstumti. Atrodo, kad kultūra valstybei apskritai nelabai rūpi. Kai vyko naujos koalicijos kūrimas, socialdemokratai Kultūros ministeriją pirmu numeriu pasiūlė „valstiečiams“. Vadinasi, tai ministerija, kuri mažiausiai reikalinga. Jeigu jos nereikia, galbūt verta duoti kultūrai pinigų ir ji pati sugebės tvarkytis be ministro? Į kultūros žmones požiūris toks: kažką rašo, kažką stato, tai tegu rašo ir stato, ne jų reikalas apie valstybės reikalus kalbėti. Bet aš manau, kad žmonės iš kultūros pasaulio yra, buvo ir bus tie, kurie pasižymi labai aukštu intelektu, kūrybingumu, todėl juos išprovokavus kalbėti būtų galima išspręsti labai daug valstybės problemų. Kultūros žmogus pats retai išeina į tribūną, reikia jį ištraukti. Ištraukę nepasigailėsite, bet noro ištraukti nėra, todėl žmonės ir užsidaro savo kiaute.

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše: