Artūras Kozlovskis: „Norėjau pabėgti iš scenos, bet nespėjau“
Šįvakar 18.30 val. Klaipėdos muzikiniame teatre vėl rodomas šiuo metu populiariausias spektaklis - Z.Liepinio trijų veiksmų opera-melodrama „Paryžiaus katedra“, kurioje Paryžiaus katedros vyskupo Frolo vaidmenį atlieka Artūras Kozlovskis.
Klaipėdiečių „Paryžiaus katedra“ kitokia nei Rygoje, nes joje „nevaidina“ gyvos ožkos ir žirgai, – šypsodamasis pasakojo solistas. Daugiau nei 20 kartų A.Kozlovskio bosas skambėjo šiame spektaklyje. Solistas pastebėjo, kad abejingų šiam kūriniui nėra – arba labai patinka, arba labai nepatinka.
- Kas pasikeitė, suvaidinus per 20 spektaklių?
- Lengviau dainuoti. Jau išryškėjo personažo charakteris, nors, kaip atrodo iš šalies, nežinau. Dabar lengviau „įeinu“ į vaidmenį, emociją. Muzika iš pat pradžių atrodė sudėtinga. Kai gavau natas, baiminausi, kad per aukštai, nepadainuosiu – kompozitorius panaudojo visą boso diapazoną. Dabar jau lengviau, nes partija logiškai, patogiai parašyta.
- Frolo vaidmenį „nuleido“ iš viršaus?
- Taip. „Paryžiaus katedroje“ Frolas - vienintelis vaidmuo bosui. Labiau patinka dainuoti operose, bet dainuoju ten, kur reikia. Personažą visada stengiuosi priartinti prie savęs.
Spektaklyje gėlių sodai, kuriuos Frolas sodino su Kvazimodu Dievo Motinos garbei, žydi ir Esmeraldai, kurią aistringai myli vyskupas. Spektaklyje susipina meilė, aistra, pyktis, neviltis, mirtis... Man padeda visa sceninių įvykių grandinė, atskleidžianti dramatišką, įdomų mano kuriamo personažo charakterį.
- Kaip manote, kodėl nėra abejingų „Paryžiaus katedrai“?
- Režisūriškai gerai „sukaltas“ šis spektaklis. Jis jau „susigulėjo“ – vyksta komandinis žaidimas. Spektakliai skiriasi vienas nuo kito, ypač tada, kai vaidina skirtingos solistų sudėtys: Esmeraldą – Rita Petrauskaitė ar Katerina Tretjakova, Febą – Mindaugas Gylys ar Andrejus Kalinovas, Flerdelisę – Dalia Kužmarskytė ar Aurelija Dovydaitienė, o Kvazimodą – Deividas Norvilas ar Edmundas Kučinskas. Visada jaučiu iš partnerių, kaip jie dirba. Ir žiūrovai mato, ar taupai save, ar ne.
- Gal tiesiog spektaklio režisieriui Ramūnui Kaubriui pavyko „atrakinti“ personažus?
- Man geras tas režisierius, kurį galiu suprasti – esame tarsi instrumentai, kuriais jis groja. Jei solistas negali įgyvendinti režisieriaus idėjų, neranda sceninių priemonių, žiūrovai temato pusfabrikatį, o ne spektaklį. Žinoma, artistai taip pat turi patys ieškoti, siūlyti idėjas.
- Jums įdomesni herojiniai ar komedijiniai vaidmenys?
Manau, kad kiekvienas artistas turi savo amplua. Pritariu, kad negali visko padainuoti, suvaidinti. Visada jaučiau polinkį herojiniams vaidmenims ir nenorėjau komedijinių, nes juos vaidindamas nesijaučiau stiprus.
- Kas padėjo įveikti baimes?
- Visuomet šiltai prisimenu režisierių Gintą Žilį, kuris vadovavo operos studijai 1996-aisiais ir kuris labai daug padėjo - mums, visai žaliems dainininkams, suteikdavo progą vaidinti Kauno muzikinio teatro scenoje.
O visą gyvenimą nepamiršiu pirmojo pasirodymo - dainavau Komandorą „Don Žuane“. Buvo baisu, labai norėjau pabėgti iš scenos, bet nespėjau. Ir tebedainuoju.
Naujausi komentarai