Kinas

Aukšto lygio banalybės

Prisipažinsiu, į kiekvieną epinį filmą iš anksto norisi pažvelgti kreivai. Ką ten besumanysi naujo - masinės mūšių scenos, skylės nuo kulkų ir dūrių, kraujo dėmės ir, be abejo, saldi, seilėta meilė.

Žiemą šias šventvagiškas mintis nužudė “Paskutinis samurajus’’, įrodęs, kad epinės temos apie garbę ir didvyriškumą - neišsemiamos, jei režisierius nori kažką pasakyti ir žino, kaip tai išradingai padaryti.

Šį savaitgalį į Klaipėdą pagaliau atkeliavo “Šaltasis kalnas’’. Režisierius Entonis Mingela mums gerai žinomas iš “Oskarais’’ išbučiuoto “Anglo ligonio’’ ir “Talentingojo pono Riplio’’. Geras režisierius.

Gerai dirba su aktoriais. Ir labai mėgsta žaisti žiūrovų emocijomis. Skirtingai nuo daugelio Holivudo “kalvių’’, žaidžia gerai ir bet kokį muilą paverčia čempionų taure.

“Šaltasis kalnas’’ septyniskart nominuotas “Oskarui’’. Renė Zelveger, kaip dabar madinga sakyti, - su grimuotojų komandos pagalba laimėjo auksinę statulėlę. Laimėjo pelnytai, nors kai kurie kino kritikai lietuviai, kaip ir “Monstro’’ atveju, tuoj pat pareikš, kad aktorinis darbas yra šuns uodegos vertas, o prizo labiausiai nusipelnė grimuotojai. Taip, jie pavertė Rene paaugle, tačiau kiekvienas lietuvių teatro aktorius patvirtins, kad grimas - tiesiog būtina priemonė kuriant charakterinį vaidmenį. Zelveger palaipsniui tampa neprognozuojama aktore, beje, kaip ir jos nuolatinė konkurentė “Oskarų” dalybose ir partnerė “Šaltajame kalne” - Nikolė Kidman.

Taigi - pilietinis karas ir... amerikietiška meilė. Džudas Lo draskomas į gabalus mūšio lauke. Žaizdotas, purvinas, šliaužiojantis, kenčiantis fizinį skausmą. Jo laukianti Nikolė Kidman kenčia dvasiškai - laukia mylimojo ir kovoja su vietiniais niekšais. Pas ją priklysta ekstravagantiška ir išdidi Renė Zelveger. Moterys gyvena, kovoja ir laukia.

Pirmoji filmo valanda labai ištempta. Veiksmo yra, tačiau iš tikrųjų... veiksmo nėra. Kruvinos kovos ir kaskadiniai šuoliai atgal. Tie šuoliai prislegia sunkiais svarsčiais - juosta sukurta pagal didžiulį romaną ir režisieriui sunkiai sekasi karpyti siužetą. O publikai jau po dvidešimties minučių aišku, kad Lo herojus grįš. Ir kad atras savo mylimąją neatpažįstamai pasikeitusią. Nereikia turėti iliuzijų - laikas žmones nugrimuoja naujų įvykių ir patyrimų sluoksniais. Jie niekada nebebus tokie, kokius patys norėtumėm matyti. O jų akyse mes irgi neatpažįstamai pasikeitę. Tokia laiko kaina. Arba susitaikai su pokyčiais, arba tari sudie...

Ir vis dėlto kas yra gražu, tas gražu. Kad ir ištęstas, kad ir vietomis logiškai trūkinėjantis - “Šaltasis kalnas’’ yra žmogiškai gražus. Bandai banalybėms atsukti nugarą, bet ja perbėga šiurpulys. Aukšto lygio režisūra. Aukšto lygio vaidyba. Aukšto lygio banalybės. Juosta kažkodėl panaši į legendinę melodramą “Vėjo nublokšti’’, o tai jau savaime kokybės ženklas. Tiesa, banalios kokybės. O galbūt to šiais ciniškais laikais mums labiausiai reikia?