Šiandien batsiuvystė labai sparčiai nyksta, tačiau dar tarpukario Lietuvoje tai buvo po siuvėjo antras pagal populiarumą amatas. Norėdami įsigyti naujus ar pataisyti senus batus žmonės kreipdavosi pas arčiausiai gyvenantį batsiuvį. Avalyne prekiavo ir turguose.

Šiandien batsiuvystė labai sparčiai nyksta, tačiau dar tarpukario Lietuvoje tai buvo po siuvėjo antras pagal populiarumą amatas. Norėdami įsigyti naujus ar pataisyti senus batus žmonės kreipdavosi pas arčiausiai gyvenantį batsiuvį. Avalyne prekiavo ir turguose.

Iš kartos į kartą

Batsiuvio amatu besiverčiantį žmogų dažniausiai vadino šiaučiumi. Batsiuviai paprastai dirbo po vieną, pagal užsakymus siūdami batus savo namuose. Miesteliuose bei miestuose buvo ir didesnių dirbtuvių su samdomais darbininkais. Kai kurie batsiuviai siūdavo batus miestuose veikusioms batų parduotuvėms.

Pasitaikydavo, kad batsiuvys mokėjo ir kitą amatą, tai yra ne tik siuvo batus, bet buvo ir rimorius (meistras, gaminęs pakinktus).

Norintieji išmokti batsiuvio amato dažniausiai beveik metus mokydavosi pas batsiuvį. Buvo ir batsiuvių dinastijų, kuomet batus siuvo ir senelis, ir tėvas, ir sūnus. Tarpukariu batus siūti kartais išmokdavo ir kariuomenės rengtuose kursuose. Amato pradžiamokslis paprastai prasidėdavo nuo medinių vinučių kalimo į kaladę. Įgudus mokiniui jau leisdavo kalti puspadžius, dėti ant batų padų lopus.

Darbas su užsakovais

Batsiuviai dirbtuvei paskirdavo atskirą kambarį, o jei neturėdavo daug vietos – kokį nedidelį kampą, dažniausiai prie lango. Toje vietoje stovėdavo vienas ar keli darbastaliai su įrankiais. Užsirišę odines ar kitos kokios storos medžiagos prijuostes, batsiuviai dirbdavo sėdėdami ant žemų, vadinamųjų batsiuviškų kėdučių įduobtu odiniu viršumi. Šalia įtaisytose lentynose buvo surikiuoti mediniai kurpaliai.

Norint užsisakyti batus ar pataisyti senus pas batsiuvius buvo galima kreiptis bet kada. Atėjusį užsisakyti naujų batų žmogų batsiuvys pasodindavo ant suolo arba kėdės. Tuomet liepdavo užsidėti koją ant kojos ir pamatuodavo pėdos ilgį, plotį, kelties apimtį. Jei turėjo siūti ilgaaulius batus, matavo ir blauzdos storį. Aulo ilgis – pagal užsakovo norą. Įvairaus modelio batus vadindavo ir čeverykais, ir tufliais, ir kamašais, ir čebatais.

Odą užsakovas rinkdavosi kartu su batsiuviu nuėjęs į parduotuvę. Didžioji dalis batsiuvių ir patys turėdavo įsigiję įvairių odų. Dažniausiai atsimenama, kad buvo juchto ir chromo odos batai. Moterims patikdavo lakiniai bateliai.

Naujus batus batsiuviai pasiūdavo greitai. Kai kurie dirbdavo net naktimis. Kartais pasiūti batai užsakovui netiko arba pasitaikydavo įvairių defektų – batsiuvys girtas pasiklysta ir supainioja batus, kurie per dideli, trina kulnus, spaudžia. Tuomet užsakovas nešdavo atgal į dirbtuvę pataisyti netinkamus batus arba pakeisti. Batsiuvys juos stengėsi įsiūlyti kitam, o užsakovui siūdavo naują porą.

Amato technologijos detalės

Batus siūdavo rankomis. Siuvimui naudojo lininius siūlus, o į juos įsukdavo senesnės kiaulės šerių. Yla pradurdavo skylę ir praverdavo šerį.

Kai kurie batsiuviai turėjo dideles batsiuviškas siuvimo mašinas odai siūti. Populiariausios buvo gamintos "Singer" įmonėje. Tokie batsiuviai paruošdavo ir susiūdavo mašina batų viršaus ruošinius. Tada parduodavo kitiems batsiuviams. Juos vadino štaporiais arba zagatovščikais.

Įdomu, kad batų padus seniau kaldavo medinėmis vinutėmis. Jas batsiuviai iš beržo medienos pasiruošdavo patys arba pirkdavo parduotuvėse. Paklausa, matyt, buvo gera, nes tarpukaryje Alsėdžiuose net veikė medinių vinučių fabrikas.

Batus dažnai siuvo platesnius, kad nespaustų kojos, jog būtų galima avėti, apsimovus vilnones kojines. Manyta, kad oda nuo drėgmės traukiasi.

Kodėl batai girgždėdavo?

Batų kaip ir drabužių mados nuolat keitėsi. Dabar jau mažai kas žino, kad tarpukaryje buvo madingi girgždantys batai. Tuomet batsiuviai tarp pado ir vidpadžio įdėdavo nedidelę pailgą beržo tošies juostelę, kuri einant sukeldavo girgždesį. Girgždėjimas labiau patiko moterims. Tokius batus mėgo ir kunigai.

Užsakovai kartais prašydavo aplink padą padaryti griovelius, kurie buvo įspaudžiami specialiu įrankiu – rantuotu ratuku, jį pakaitinus.

Pasakojama, kad seniau siūti batai buvo labai geri, kokybiškos odos, stiprūs. Vieno miestelio prekybininkas, tarnaudamas carinės Rusijos armijoje, pėsčias į Lietuvą parėjo net iš Taškento, o jo batai nesuplyšo.

Batus žmonės itin saugojo, padėvėtus nešdavo batsiuviui lopyti, taisyti. Kaimo žmonėms prie suavėtų batų viršaus meistrai pritaisydavo medinius padus. Tokiais vaikščiojo namuose.

Žiupsnis istorijos

Pokariu batsiuvių vis dar buvo daug, nors valdžios institucijos palaipsniui ėmė slopinti amatus, kaip ir bet kurią kitą privačią iniciatyvą. Batsiuviai buvo verčiami stoti į arteles, dirbti buitinio aptarnavimo kombinatuose.

Su batsiuvio amatu galima susipažinti Lietuvos liaudies buities muziejaus miestelyje. Čia amatininko name iš Kėdainių 2010 m. buvo įrengta tarpukario batsiuvio-rimoriaus dirbtuvės ekspozicija. Joje pristatomas garsaus Kėdainių batsiuvio Antano Gudžinsko (1908–1997) įrankių ir darbo priemonių rinkinys, kurį sudaro beveik 250 eksponatų ir dalis muziejuje saugomos gausios tarpukario batų kolekcijos.

Per amatų šventes ekspozicijoje demonstruojamas batsiuvio amatas. Lankytojai gali patys pabandyti tapti batsiuvio mokiniais: priimti užsakymą naujiems batams pasiūti, įkalti į kaladę medinę ar metalinę vinutę, nupiešti norimų batų modelį.