Du debiutai
Adamo Mazuro kuruojamos parodos menininkai priklauso tai pačiai kartai (gimę 1974–1975 m.), tačiau fotografiją supranta radikaliai skirtingai.
Dviguba ekspozicija – paprastas fotografinis triukas, beveik visada apdovanojantis estetiškai intriguojančiu rezultata. Nors dėl galutinio efekto rizikuojama paaukoti reprezentacijos tikrovę, jis yra tiek autoriaus ketinimo, tiek atsitiktinumo produktas. N. Grospierre’o ir A. Grzeszykowskos paroda yra būtent tokia kompozicija – paprasta pagal kilmę, nenuspėjama pagal pasekmes.
Parodos pradžia buvo daugelį metų trunkantis kuratoriaus A. Mazuro bendradarbiavimas su Lietuvos menininkais, kuratoriais ir fotografijos istorikais, šiandien priklausančiais ne vienai, o dviem fotografų asociacijoms. Jis rašė katalogų esė, dalyvavo simpoziumuose Nidoje, eksponavo Lietuvos fotografiją Lenkijoje ir užsienyje, o kantrūs lietuvių kolegos retkarčiais primindavo, kad ir jie vieną dieną norėtų parodyti lenkų fotografiją Lietuvoje, žinoma, tik tai, kas įtaigiausia, nesensta ir yra savita, bet kartu skiriasi nuo lietuvių fotografijos.
Taip kilo mintis pristatyti du kuratoriaus kartos menininkus, niekada nerodžiusius savo darbų Lietuvoje. Kuratorius juos pažįsta, žavisi ir su jais dirba daug metų, tačiau jų darbai net Lenkijoje retai rodomi kartu.
Menininkai ne tik pažįsta vienas kitą, bet ir yra beveik kaimynai Varšuvos Žoliborže. Abu labai atsidavę fotografijai, tačiau atstovauja radikaliai skirtingiems požiūriams į mediją ir, plačiau, į šiuolaikinį meną.
Daugiasluoksnė kūryba
A. Grzeszykowskos praktika yra postfeministinė ir autobiografinė. Jos darbai veikia žiūrovo emocijas, leisdami identifikuotis su menininkės figūra ir įžengti į šeimą, kurią ji sukūrė su partneriu Janu Smaga ir dukra Franciszka – daugelio ikoninių A. Grzeszykowskos darbų veikėjais.
Taip kilo mintis pristatyti du menininkus, niekada nerodžiusius savo darbų Lietuvoje, kurių darbai net Lenkijoje retai rodomi kartu.
Jos darbai saugomi Guggenheimo muziejuje Niujorke, Siatlo meno muziejuje, Rubellų muziejuje Majamyje, Varšuvos modernaus meno muziejuje ir nacionalinėje meno galerijoje „Zachęta“.
N. Grospierre’as, priešingai, žinomas dėl abstrakčių heliografinių kompozicijų; šaltų, dokumentinių architektūros fotografijų ir ypatingo artumo modernizmui ir brutalizmui, ypač jų posovietinėms formoms; bedugnių šviesdėžių; ir metakonceptualių projektų, kurių tema – epistemės sistemos, kolekcijos, archyvai ir bibliotekos.
Ženevoje gimęs menininkas studijavo politikos mokslus Paryžiaus politikos studijų institute ir Londono ekonomikos mokykloje. 2008 m. su projektu „Hotel Polonia“ dalyvavo Venecijos architektūros bienalėje Lenkijos paviljone. Individualios jo parodos rengtos Pinčuko meno centre Kyjive, Dailės parodų biure Varšuvoje, Londono Architektūros asociacijoje ir Viktorijos nacionalinėje galerijoje Melburne.
Tiek N. Grospierre’as, tiek A. Grzeszykowska yra panirę į fotografiją ir siekia jos pamatų, o kiekvienas savaip noriai tyrinėja gretimus formatus, kurdami filmus, instaliacijas, objektus ir skulptūras.
„Double Exposure“ remiasi paprastu įrankiu: sutelkti menininkų darbus ir uždengti jų atitinkamus sluoksnius. Ši formali procedūra generuoja prasmę ir atveria galimybę perskaityti pažįstamas, vadovėlines fotografijų serijas nepažįstamai.
„Double Exposure“ remiasi paprastu įrankiu: sutelkti menininkų darbus ir uždengti jų atitinkamus sluoksnius.
Gilesnė pažintis
Paroda radosi iš pokalbio ir kvietimo kiekvienam menininkui įvardyti mėgstamiausią kito darbą. N. Grospierre’as pasirinko seriją „Selfie“ (2014), o A. Grzeszykowska – „The Alder King“ (2022). „Selfie“ pristato brutaliai išardytą ir iš kiaulienos rekonstruotą menininkės kūną. Savo šaltumu tai nerimą keliantis fragmentų rinkinys, kurio suma duoda ką nors daugiau nei tiesmukas A. Grzeszykowskos portretas.
„The Alder King“, savo ruožtu, peržengia dokumentinės estetikos ribas, atskleidžia procesą ir išryškina jo konceptualų karkasą, atidengia meninės produkcijos slepiamas kainas.
Šios dvi serijos susitinka taške, kur menininkų jautrumai persmelkia vienas kitą. Abu menininkai savo pozicijas įtvirtino naudodami mediją ir atlikdami kartais negailestingą vivisekciją: A. Grzeszykowskos atveju – savo paties kūno ir emocijų, N. Grospierre’o atveju – supančio pasaulio.
Šalia šių susipynusių pasirinkimų paroda pristato naujas abiejų menininkų serijas, suteikdama Lietuvos žiūrovams įžvalgą į N. Grospierre’o ir A. Grzeszykowskos dabartines nuotaikas ir jų kūrybos kryptis. N. Grospierre’as atsiduoda unikalių heliogramų, mėnesiais eksponuojamų lauke prie jo namų Suvalkų krašte, kūrimui, o A. Grzeszykowska sukūrė dar vieną savo versiją: apgręždama laiką, ji grįžta į paauglystę ir susieja savo brendimo atmintį su tikru dukters Franciszkos brendimu.
Ši dvigubos ekspozicijos paroda neatspindi visos šiuolaikinės lenkų fotografijos įvairovės – šiandien ji plėtojasi įvairiomis kryptimis, susidurdama su dirbtinio intelekto keliamais iššūkiais, didėjančiu profesiniu nestabilumu ir figūratyvinės tapybos įsigalėjimu šiuolaikinio meno lauke. Vis dėlto paroda siūlo pirminę pažintį – susitikimą su dviem įtaigiausiomis ir reikšmingiausiomis šios srities asmenybėmis, be kurių sunku įsivaizduoti ne tik lenkų fotografiją, bet ir XXI a. lenkų meną.
Kas? Fotografijų paroda „Double Exposure“.
Kur? Kauno fotografijos galerijoje.
Kada? Veikia iki lapkričio 22 d.
Naujausi komentarai