Etnologė D. Šeškauskaitė: tautosakoje – išminties atsargos | KaunoDiena.lt

ETNOLOGĖ D. ŠEŠKAUSKAITĖ: TAUTOSAKOJE – IŠMINTIES ATSARGOS

Per pastaruosius keliasdešimt metų mūsų gyvenimo būdas ir papročiai stipriai pasikeitė. Vienos tradicijos išliko, o kitos nugrimzdo praeitin, taip duodamos kelią globalizacijos procesams. Tačiau, pasak etnologės, humanitarinių mokslų daktarės Daivos Šeškauskaitės, lietuviška kultūra yra viskas, ką mes turime, ir tik nepamiršdami savo papročių, tautosakos ir kalbos galime išlaikyti savo lietuviškumą.

Kaimo nuopelnas

Kaip teigia etnologė, dabar, siekiant integruoti vakarietišką kultūrą, etninė kultūra nebesulaukia tiek dėmesio. "Pasakos, dainos, papročiai – tai mūsų lietuviška vertybė. Tačiau atrodo, kad viso šito atsisakoma, o sąvoka etninė kultūra tapo tarsi keiksmažodžiu", – dėl vyraujančio požiūrio į etnologiją apgailestauja pašnekovė.

Vis dėlto ji viliasi, kad Lietuva paseks teigiamais Latvijos ir Estijos pavyzdžiais, kai šalių darželiuose ir pradinėse mokyklose yra mokoma etninės kultūros. "Tik išmintis, slypinti mūsų senovės tautosakoje ir papročiuose gali padėti mums išsilaikyti kaip tautai", – sako D.Šeškauskaitė.

Dauguma tautų mums gali pavydėti dėl taip puikiai išsilaikiusios tautosakos, kurioje gausu simbolių, jau išnykusių kitose kultūrose. Dėl to iš dalies galima dėkoti kaimams, kurie, XVI a. prasidėjus polonizacijai, padėjo išlaikyti lietuviškąją kultūrą.

"Tuo metu tarp ponų buvo negarbė kalbėti lietuviškai, o kaimai niekam nerūpėjo. Tad kaimų gyventojai ir toliau išlaikė savo kalbą, dainavo, grojo, tęsė tradicijas", – pasakoja etnologė. Tad iki šiol mūsų tautosakoje yra gausu simbolizmo, padedančio pažinti senovės lietuvių kultūrą, papročius, tuometį gyvenimo būdą.

Išskirtinė meilės kalba

Būtent susidomėjimas simbolių reikšmėmis ir etnologę atvedė ir prie tikriausiai visiems aktualios – meilės temos, galiausiai paskatinusios ją panagrinėti giliau ir parašyti knygą. 2011 m. išleistoje monografijoje "Erotika tautosakoje", etnologė teigia norėjusi atskleisti meilės vaizdavimo lietuvių tautosakoje grožį. "Norėjau parodyti, kaip nepaprastai gražiai, švelniai ir simboliškai yra perteikiama meilė. Kokie tie simboliai yra daugiareikšmiai, parodantys mūsų tautos išmintį", – pasakoja mokslininkė.

Jos teigimu, meilės vaizdavimas mūsų tautosakoje yra išskirtinis tuo, kad joje yra daugiau personifikacijos, simboliškumo ir mitologijos, kai kitose kultūrose daugiau realistiškumo ir konkretumo, mažiau užslėptų minčių.

"Mergina nueina prie upelio, kaip tik pakyla vėjas, kuris nuneša upe jos rūtų vainiką. Ir atsiranda vaikinas, kuris išdrįsta plaukti jį ir paimti, tačiau nuskęsta. Ir prašo paskui, kad palaidotų jį tik rūtų darželyje, ten, kur merginos ateis rūtelių skinti", – vieną iš mitologinės meilės simbolių – skendimo pavyzdį pateikia mokslininkė.

Daugiaprasmiai simboliai

Tautosakoje galima atrasti ir įvairių pamokymų, atskleidžiančių tuometį pasaulio supratimą, leidžiančių pažinti ir žmonių gyvenimo būdą, šeimos kultūrą. "Kai seniau susitikdavo du bernai, tada jie "apsišaudydavo" įvairiais žodžiais, pasišaipydavo vienas iš kito. Jau tada mokėjo sustoti į kovą, – pasakoja etnologė. – Arba per vestuves susitikdavo du pulkai, vykdavo mįslių minimas, dainavimas, įvairių užduočių atlikimas. Tokios kovos išugdydavo sugebėjimą išgyventi, išspręsti problemas."

Tačiau, kaip pažymi etnologė, tautosaka moko ir pagarbos šeimoje: "Senovės išmintis moko, kad meilė pirmiausiai yra pagarba. Svarbu išklausyti, įsiklausyti į vienas kitą".

Tai galima pastebėti ir dažnai lietuvių folklore minimuose anytos ir marčios santykiuose. Vestuvinės dainos mokino, kad pirmą kartą susitinkant anytą, jai reikia duoti dovaną ir nusilenkti. "Kadangi marčia ateina gyventi į vyro namus, ji turi iškart įtikti anytai", – juokiasi mokslininkė.

O anyta marčiai vis ką nors liepdavo, nurodinėdavo arba prigalvodavo užduočių, kad patikrintų jos sumanumą. "Pavyzdžiui, anyta liepė marčiai parnešti žiemos šėko ir vasaros sniego. Beeidama, mergina susitinka savo tėvą. Jis jai pataria kaip žiemos šėko priskinti pušų viršūnių, o už tiltelio, priėjus upelį, jame pririnkti putų, kurios bus vasaros sniegas, – pasakoja etnologė, ir paaiškina istorijos simboliškumą. - Pušis – vyro simbolis, tiltas – kelias į anapusinį pasaulį, o puta – tai vaiko siela."

Pasak etnologės, tokios istorijos, nors ir sudėtingai perteiktos, būdavo suprantamos. Vaikai jas girdėdavo nuo mažens – taip buvo mokomi moralės ir elgesio normų, nors ir suprasdavo jas tik suaugus.

Tokios istorijos, nors ir sudėtingai perteiktos, būdavo suprantamos. Vaikai jas girdėdavo nuo mažens – taip buvo mokomi moralės ir elgesio normų, nors ir suprasdavo jas tik suaugę.

Veda senovines apeigas

Savo teorinėmis žiniomis D.Šeškauskaitė noriai dalijasi – veda ir įvairias apeigas pagal senovės tradicijas, pavyzdžiui, mergvakarius ir vestuves. Pasak pašnekovės, susidomėjimo tokio pobūdžio renginiais nestinga, tačiau kai kurie dalyviai į tai žiūri kaip į šou arba yra linkę atsirinkti tik tam tikras apeigų dalis.

"Nuometo rišimo atsisako, nes šukuoseną sugadins, aplink stalą neapeis, nes to stalo nėra – švenčia lauke. Tradicinio atsisveikinimo su tėvais jaunavedžiai nenori, kaip ir iš seno atėjusio mirusiųjų pagerbimo vestuvėse. Nelabai žmonės nori sakralumo ir simbolių stiprumo", – apgailestauja pašnekovė. Mergvakariuose merginos dalyvauja noriai pindamos vainiką, šokdamos, pagerbdamos jaunąją.

Vestuvės merginai yra ypač svarbus virsmas, tad labai svarbu atsisveikinti su ankstesniu gyvenimu. Mergvakaryje merginos nusiprausia pirtyje, o po jos etnologė atlieka ugnies apeigą, skirtą pagerbti, šlovinti jaunąją. Jaunamartei yra šukuojami plaukai, o šukos metamos draugėms – lietuviškas nuotakos puokštės atitikmuo. Pinamas vainikas.

"Vainiką pina arba vyriausia moteris, arba gražiausiai tai mokanti daryti. Kol jis pinamas, yra dainuojamos graudžios dainos", – aiškina pašnekovė.

Mergvakario pabaigoje yra iš šiaudų surištas sodas puošiamas kaspinais ir dovanojamas jaunajai. "Kai moteriai būna blogai, ji gali po vieną kaspinėlį atrišti. Jai pagerės ar problema išsispręs", – pasakoja etnologė. Pasak jos, ir pats sodo pynimas veikia atpalaiduojamai, ir turėtų sugrįžti į mūsų kultūrą kaip meditacinis užsiėmimas.

Rašyti komentarą
Komentarai (5)

Pagonis

Ji tikra Vaidilė, jos vedamos Ugnies apeigos Dievams ir Deivėms gali paliesti net labai surembėjusią sielą.

tulpes@lrpk.lt

Pagal tavo skarmalus nepasakysi

Ina

Įdomus straipsnis ir įdomi etnologė, turinti gilios patirties. Labai patiko.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS