F. Anulytė – gyvenimo menininkė, padedanti kitiems rasti savo kelią | KaunoDiena.lt

F. ANULYTĖ – GYVENIMO MENININKĖ, PADEDANTI KITIEMS RASTI SAVO KELIĄ

Šypsotis vidine šypsena, mėgautis vidine ramybe, lengvu kūnu ir lengvomis mintimis judėti su tėkme – toks buvo tapytojos, menų terapijos metodų praktikės Faustos Anulytės noras, kai prieš penkerius metus pradėjo neramiai blaškytis ir ieškoti. Dabar ji klausosi savo širdies, mėgaujasi tuo, ką turi, džiaugiasi gyvenimu ir moko džiaugtis juo kitus.

– Kaip prisistatote susipažinusi su nauju žmogumi? Kas esate?

– Sudėtinga... Jeigu labai oficialiai – sakau, kad esu tapytoja ir menų terapijos metodų praktikė. O šiaip tai save vadinu kūrėja, ieškotoja ir atradėja, trumpiau – tiesiog gyvenimo menininke. Atradau, kad kūryba ir dalijimasis yra mano gyvenimo misija, su kuria einu visur, – tiek pas vaikus, tiek pas suaugusiuosius, tiek pas šeimą, tiek pas draugus. Tiesa, tik gana neseniai leidau pati sau save taip vadinti – kūrėja, gyvenimo menininke.

– Kaip gimė tas terminas – gyvenimo menininkė?

– Tikriausiai iš labai skirtingų patirčių ir gana vingiuoto gyvenimo kelio. Iš įvairiausių ieškojimų, savęs pažinimo. Iš to, ką atradau, ką suvokiau, ką leidau sau pripažinti apie save – tiek savo praeitį, tiek dabartį. Taip, aš neturėjau vieno konkretaus kelio, kad nuo mažų dienų augčiau kaip kūrėja, menininkė ar tiesiog tapytoja. Mano kelias tikrai buvo labai vingiuotas. Aš ilgą laiką savęs nepriėmiau tokios, kokia esu. O visas tas kelias savęs pažinimo ir priėmimo link sudėliojo šitą apibūdinimą – gyvenimo menininkė, nes taip aš dabar kuriu savo gyvenimą: spalvingai, įvairiais potepiais ir įvairiomis spalvomis.

– Bet tą savo gyvenimo kelią reikėjo atrasti. Tai užtruko?

– Taip, užtruko. Daug durų teko ir atidaryti, ir uždaryti, ir sutikti žmonių, ir juos paleisti. Kai kam atleisti, atsikratyti tam tikrų nuoskaudų. Tas pažinimo, saviugdos, savęs tyrinėjimo kelias tikrai buvo ilgas, ir jis vis dar tęsiasi.

– Ar buvo tame kelyje laikotarpis, kai dėl kažkokių savo nesėkmių kaltinote kitus?

Tik pažinus tą savo vidinį pasaulį galime lengviau suprasti, ko iš tiesų norime, ko mums iš tiesų reikia.

– Mano vaikystėje buvo labai daug dalykų, dėl kurių tam tikri mano talentai ar gebėjimai atsiskleidė tik gerokai vėliau ir tik labai didelėmis pastangomis. Gal tuo metu kažką ir kaltinau. Tačiau savęs pažinimo ir priėmimo laikotarpiu atleidau tiems, kuriuos kaltinau. Visa, kas kažkada vyko, priėmiau tiesiog kaip savo patirtį, ir dabar džiaugiuosi, kad tą patirtį turiu. Net jeigu ji ir buvo skaudi, šiuo metu ji man labai padeda tiek bendraujant su vaikais, tiek su suaugusiaisiais. Tiesiog mano suvokimas ir empatija daug didesnė dėl to, kad pati turiu daug įvairios patirties – tiek skaudžios, tiek malonios.

– Ar teisingas požiūris, kad kiekviena klaida ar nesėkmė vis dėlto yra žingsnis į priekį?

– Tikrai taip. Dar ne taip seniai mąsčiau: kaip aš čia nesėkmingai tas studijas rinkausi, blaškiausi tai į vieną, tai į kitą pusę. Juk tiek studijuodama sociologiją, tiek komunikaciją, buvau labai toli nuo meno, nuo kūrybos. Kažkokie klaidingi sprendimai: vienur ėjau dėl to, kad kažkam kažką įrodyčiau, kitur – dėl kažkokių visuomenės nuostatų. Bet dabar suvokiu, kad visa, ką patyriau, praturtino mano gyvenimą, padeda man priimti tam tikrus sprendimus, ugdyti vaikus, jaunimą, dalytis su suaugusiaisiais. Iš pirmo žvilgsnio dėl klaidingų sprendimų sutikau nuostabių žmonių, gavau galimybių, iššūkių, kuriuos įveikiau, tam tikros patirties, kuria dabar galiu dalytis. Gyvenime galime eiti labai vingiuotu keliu, bet kartu patirti tai, kas mus praturtina ir augina.

Aš ir su vaikais savo patyriminiuose-terapiniuose "Kūrybinių tyrinėjimų" užsiėmimuose dažnai kalbu apie tai, kad galima leisti sau suklysti, nereikia to bijoti, ypač kūryboje. Klaida tam tikrose situacijose gali tapti kažkuo netikėtu, gražiu, praturtinančiu. Dėl klaidos neturėtume nusivilti, nuleisti rankų. Klaida gali mus atvesti prie kitų galimybių.

Kelias: F. Anulytės savęs pažinimo, savęs tyrinėjimo kelias buvo ilgas, ir jis vis dar tęsiasi.

Esu baigusi sociologiją ir komunikaciją, o pedagogika visą laiką buvo šalia manęs – labai natūraliai, iš vidinio pašaukimo. Kai dirbau viešųjų ryšių agentūroje, vieną dieną supratau, kad nebeturiu ten kuo kvėpuoti, esu ne savo vietoje. Ir tada aš išėjau dirbti į darželį, nes jaučiau, kad man reikia vaikų, reikia natūralaus džiaugsmo, natūralių emocijų, o kas daugiau, jei ne vaikai, visa tai turi.

Keista, bet mane, neturinčią pedagoginio išsilavinimo, į darželį priėmė. Ir toliau viskas aplink tai sukasi – atsirado būreliai, savanorystė su vaikais, jaunimu.

– Vaikai yra natūraliausi, tikriausi?

– Taip. Vaikai reiškia savo emocijas natūraliai, nepagražintai. Vaikų šypsenos, jų nuoširdumas, jų pašnibždėjimai į ausį, jų tikros emocijos suteikia didžiulį įkvėpimą ir motyvaciją stengtis, mokytis ir ieškoti būdų, kaip leisti jiems atsiskleisti, kaip pamatyti jų talentus, kaip pakviesti bendradarbiauti ir kurti kartu.

Mes, suaugusieji, esame paveikti – kažką pagražiname, kažką nutylime, kažko išvengiame. Kai vedu užsiėmimus suaugusiesiems, bandau iškelti tas užspaustas, tikrąsias emocijas. Juk, pavyzdžiui, pyktis tėra viena iš emocijų, o mes, dar būdami vaikai, esame mokomi, kad pykti negražu, taip pat kaip, pavyzdžiui, berniukams negalima verkti. Su visu šituo bagažu užaugame ir nebemokame reikšti savo emocijų, jų vengiame, jas užspaudžiame, dėl to kyla daug įvairiausių problemų tiek santykiuose, tiek darbiniuose reikaluose, tiek asmeniniame gyvenime. Net sveikatos problemos – visi tie psichosomatiniai skausmai – yra dėl mūsų užspaustų emocijų.

Tad mano "Kūrybiniai tyrinėjimai" yra ne tik apie kūrybą. Jie yra apie emocijas – mokomės jas pažinti, suvokti, kad visos jos yra geros, visos jos yra leistinos, tik reikia jas pastebėti ir mokėti su jomis išbūti. Tai yra labai svarbu.

– Ką tyrinėjate savo "Kūrybiniuose tyrinėjimuose"? Emocijas?

– Sakyčiau, savo vidinį pasaulį – emocijas, vidinę būseną, kodėl aš vienaip ar kitaip elgiuosi, jaučiuosi. Kūryba tik pasitelkiama tam tyrinėjimui į pagalbą. Ji padeda prieiti prie visų tų vidinių klodų, kuriuos kiekvienas turime, tik kartais esame pamiršę.

Laimės formulės aš negaliu pasakyti. Aš visada pabrėžiu: tik nuo jūsų priklauso, ką atrasite, ką pažinsite.

Dažniausiai turime gausybę racionalių proto įsitikinimų, ką galime, ko negalime, kokie esame, kokie nesame ir panašiai. Kūrybiniai tyrinėjimai padeda pažvelgti giliau, pamatyti, kas ten užkasta po tais įsitikinimais, padeda atrasti mūsų talentus, nepatenkintus poreikius, gyventi kokybiškesnį gyvenimą, būti nuoširdesniam pačiam prieš save. Tik pažinus tą savo vidinį pasaulį galime lengviau suprasti, ko iš tiesų norime, ko mums iš tiesų reikia.

Tame savęs pažinimo kelyje reikalingas savotiškas vedlys – juo aš ir stengiuosi būti. Aš tiek kviečiu į tą patyrimą, tiek nurodau būdus, metodus, užduodu klausimus. Tačiau toliau jau viskas priklauso nuo paties žmogaus, kiek jis leidžia sau patirti, kiek jis nori – tai kiekvienas sprendžia pats. Ir tada žmogus gali pamatyti save iš įvairių pusių, atsakyti sau į vidinius klausimus, į kuriuos niekaip nerasdavo atsakymo. Vien dėl to, kad šalia yra žmogus, kuris paklausia, tie sprendimai, pasirinkimai ateina daug paprasčiau.

Tačiau laimės formulės aš negaliu pasakyti. Aš visada pabrėžiu: tik nuo jūsų priklauso, ką atrasite, ką pažinsite. Kiekvieno kelias į laimingą ir kokybišką gyvenimą yra kitoks, niekas negali jums pasakyti, kad šis bus geriausias, šie sprendimai teisingiausi. Tik tada, kai patys atrandame savo kelią, tik tada, kai patys sau atsakome į klausimus, tai tampa tikrai prasminga ir naudinga.

– Savo "Kūrybiniuose tyrinėjimuose" naudojate dailės terapiją. Mokėtės jos pas prof. Liudmilą Lebedevą iš Maskvos, taip pat baigėte VšĮ Menų terapijos centro kvalifikacijos tobulinimo programą "Dailės terapijos metodų taikymo galimybės". Ar lengva žmonėms įrodyti, kad tokia terapija veiksminga?

– Kai sukiesi tame rate, kur žmonės užsiima įvairiausiomis praktikomis, atrodo, kad visi žino apie dailės terapiją – kad ji tokia yra ir kad ji jau seniai taikoma, net įvairiausiuose gydymo procesuose. Kai išeini į tą platesnę visuomenę, daugelis žiūri ir galvoja, apie ką tu čia kalbi. Tikrai nepaprasta įrodyti, ypač suaugusiam žmogui, kad daug suprasti apie save jam gali padėti paprasčiausias piešimas.

Aš bandau viską pateikti ko paprasčiau, kad neskambėtų kaip kažkas tokio mistiško. Realybėje tai ne dailė, o daugiau intuityvus piešimas, nėra čia tam tikros formos – yra procesas. Iš pažiūros rezultatas gali būti visiška terlionė, tačiau svarbiausia, ką piešdamas žmogus jaučia. Tai tiesiog metodas labiau pažinti save, suprasti, kodėl aš vienaip ar kitaip elgiuosi ar jaučiuosi.

Vaikams dažnai daug lengviau išreikšti savo jausmus per piešinius – ten gali atrasti daug spalvų, formų, iliustruojančių tai, kaip jie jaučiasi. Suaugusiesiems šiek tiek sunkiau, nes jiems reikia peržengti per savo baimes, kad padarys ką nors ne taip. Kadangi vaikystėje kiekvienas esame piešę, jiems tai tarsi grįžimas į vaikystę, pabudinimas to vidinio vaiko, leidimas sau tiesiog būti kūryboje, su jausmais, be kažkokių taisyklių, reikalavimų, vertinimo. Ypač – be vertinimo, nes nėra jokio vertinimo, gerai ar blogai čia nupiešei. Piešimas yra labai laisvas, o kiekvienas žmogus duotą temą suvokia savaip. Ir čia yra didžiausia magija, nes galima pamatyti, kiek mes esame unikalūs, ypatingi, su savo skirtingomis patirtimis, savo skirtingais gyvenimais, gebėjimais ir matymais. O svarbiausia suprasti, kad aš, net ir neturėdamas kažkokių ypatingų talentų, galiu kažką padaryti savo rankomis, sukurti ir jausti dėl to didžiulį pasitenkinimą.

– Jūs dažnai kalbate apie kelią, kelionę. Jums tai – metafora?

– Kiekvienas mūsų turime savo kelią. Kai aš buvau labai didelėje kryžkelėje, vienas ugdantysis vadovas man pasakė: užsimerk ir nupiešk, kad ir koks būtų tavo kelias. Aš nupiešiau jį labai vingiuotą ir supratau, kad toks mano kelias ir yra. Mes kiekvienas einame savo kelionę – skirtingais tempais, skirtingais būdais, toje kelionėje sutinkame skirtingus žmones, patiriame įvairiausias patirtis, įveikiame savo iššūkius. Man atrodo, šita kelionės metafora labai tinka kalbant apie mūsų gyvenimus.

Kai pradedame savęs klausti, ar iš tiesų jaučiuosi laimingas šiame kelyje, tada ir prasideda ieškojimai.

Kartais pasirenkame eiti keliu, nes kažkas sakė, kad jis sėkmingas. Pasirenkame kelią, dėl to kad jis kažkieno patikrintas, žinomas, dėl to daug ramiau, saugiau. Juk mums taip svarbu žinoti. Nežinomybė kelia nerimą. Tad norisi rinktis tai, kas aišku, ką galiu kontroliuoti. O gali būti, kad tie nežinomi vieškeliai – tai mūsų širdies norai, jos brėžiamos kryptys. Ir gali būti, kad pasirinkdami asfaltuotą kelią mes neleidžiame sau keliauti širdies keliu. Ir gali būti, kad kartais gyvename ne savo gyvenimą vien dėl to, kad renkamės patogų, žinomą, patikrintą kelią. Ir gali būti, kad būname nevisiškai laimingi dėl to, kad nesekėme paskui savo svajonę vieškeliais, neišmindžiotais takais, o pasirinkome važiuoti autostrada. Juk greičiau, paprasčiau ir aiškiau.

Kai pradedame savęs klausti: ar iš tiesų aš jaučiuosi laimingas šiame kelyje, ar tai yra mano kelias – tada ir prasideda ieškojimai. Tik kiek mes esama drąsūs pasukti į kažkokį vieškelį ir galbūt atrasti tą tikrąjį savo kelią? Bet juk visi keliai, kurie dabar yra asfaltuoti, kažkada irgi buvo vieškeliai.

– Ar patarimų, kaip reikėtų tinkamai gyventi, nedalijate?

– Ne, aš nedaliju patarimų. Tiesiog dalijuosi savo patyrimais ir kviečiu kitus patirti, išbandyti, ieškoti, atrasti, svajoti. Aš labai tikiu – ir tai atradau per savo ieškojimus – kad mes patys esame atsakingi už savo laimę, savo gyvenimą. Kiek mes imsime savo gyvenimą į savo rankas, tiek mes ir turėsime, tiek  augsime. Tad aš kalbu apie atsakomybės už savo gyvenimą prisiėmimą. Mes dažnai jaučiamės atsakingi kitiems, bet kiek esame atsakingi sau? Į šį klausimą kiekvienas turime atsakyti asmeniškai.

Paroda: tapytojos F. Anulytės vizijas galima buvo pamatyti Kauno apskrities viešosios bibliotekos Vasaros galerijoje, kur vyko jos paroda "...kai vizija tampa realybe".


Kelionė po F. Anulytės vizijų pasaulį

Neseniai Kauno apskrities viešosios bibliotekos Vasaros galerijoje vyko Faustos Anulytės tapybos darbų paroda "...kai vizija tampa realybe". Menininkė pakvietė į spalvingą kelionę po jos vizijų pasaulį ir pamėginti ten atrasti dalelę savęs.

Fausta pasakoja, kad dailė ją lydėjo nuo vaikystės. Dabar ji suvokia, kad piešimas buvo skaudžių, sunkių vaikystės patirčių išgyvenimo, nusiraminimo, saviraškos būdas.

"Piešiau nuo pat mažens ir labai džiaugiuosi, kad pradinių klasių mokytoja tai pastebėjo ir rekomendavo vesti mane į dailės mokyklą, – pasakoja menininkė. – Tikriausiai tai buvo vienas tų sprendimų, kuris didino mano pasitikėjimą savimi. Buvau labai tyli, nepasitikinti savimi, o dailė buvo ta sritis, kur tarsi jaučiau, kad kažką galiu. Ir dabar kviečiu vaikus piešti, nes jau žinau – kūryba padeda auginti pasitikėjimą savimi, suvokimą, kad galiu kažką sukurti savo rankomis, galiu pats sugalvoti ir pats padaryti."

F.Anulytei dailė vaikystėje buvo saviraiškos būdas. Vėliau, baigusi dailės mokyklą, ją gana ilgam buvo padėjusi į šalį. Pagrindinė priežastis – pojūtis, kad daug kas varžo tą kūrybą. Reikalavimai, kad turi būti kažkaip vienaip ar kitaip sukurta, nes yra tam tikros taisyklės.

Dažus ir teptukus į rankas vėl paėmė jau tik suvokusi, kad kūryba – tai emocinė išraiška, kad piešimas gali būti tiesiog savirealizacija. Leido sau sugrįžti, sakydama, kad nesvarbu tos taisyklės, kad nėra kažkokio teisingo būdo piešti.

Į kiekvieną darbą įdedu labai daug savęs ir iš pradžių atrodė, kaip aš dabar jį kažkam atiduosiu ar parduosiu – lyg atiduočiau ar parduočiau save. Man tai buvo labai sunkiai suvokiama.

"Kai leidau sau vėl kurti, nepaisant to, kad nesu baigusi Dailės akademijos, nesu kažkokia didžiulė menininkė ar neturiu dar kažko, ko dažniausiai iš savęs reikalaudavau, aš tarsi atvėriau duris – vizijos tiesiog ateina. Kartais jų susikaupia tiek, kad aš net nespėju tapyti, – sako menininkė. – Vizijos pasirodo visiškai netikėtai: kartais kalbėdama su drauge stabteliu dėl išvysto reginio, kartais viziją pamatau medituodama, kartais atsibundu aiškiai matydama paveikslą… Iš pradžių sunku suvokti vizijos reikšmę, bet stengiuosi jos nepaleisti ir įgyvendinti ant drobės. Tuomet tyrinėjančiu žvilgsniu bandau perskaityti vaizdinį, kuris išties atskleidžia daug nežinomų, nesuvoktų vidinių rebusų. Svarbiausia, kad mano nutapyti vaizdiniai pasakoja ne tik mano istoriją, bet kiekvieno žiūrovo patyrimus, kviečia pasinerti į savo dvasios labirintus ir rasti reikalingus atsakymus – nes visi atsakymai į mums kylančius klausimus yra mumyse."

Kai pradėjo leisti sau tapyti, laukė kitas etapas – leisti sau rodyti tai kitiems. Kurį laiką F.Anulytės darbus matė tik patys artimiausi žmonės. Tačiau tikriausiai kiekvienas, kuris lankė dailės mokyklą, svajojo, kad kažkada surengs savo asmeninę parodą... Fausta šią savo svajonę su gana didele baime, bet ir su dideliu artimiausių žmonių palaikymu, pirmą kartą leido sau įgyvendinti prieš dvejus metus. Tai buvo labai emociškai stiprus įvykis ir didelis iššūkis sau pačiai, pakabinti savo paveikslus ir palikti mėnesį kabėti kažkokioje svetimoje erdvėje. Kitas žingsnis buvo paleisti juos į gyvenimą internete, dar kitas – po truputėlį atrasti tą klientą, kuris tuos paveikslus suvoktų, priimtų ir pirktų.

"Į kiekvieną darbą įdedu labai daug savęs ir iš pradžių atrodė, kaip aš dabar jį kažkam atiduosiu ar parduosiu – lyg atiduočiau ar parduočiau save. Man tai buvo labai sunkiai suvokiama, – sako F.Anulytė. – Tačiau kai po truputį pati sau išsigryninau savo gyvenimo misiją ir atėjo suvokimas, kad noriu dalytis viskuo, supratau, kad ir savo paveikslais aš galiu dalytis. Nes jie kalba, ir kalba ne tik apie mano patirtį, ne tik apie mane – kiekvienas juose gali įžvelgti kažką savo. Ir tai suvokus atsirakino durys, o kartu ir atėjo vis daugiau galimybių."

GALERIJA

  • F. Anulytė – gyvenimo menininkė, padedanti kitiems rasti savo kelią
  • F. Anulytė – gyvenimo menininkė, padedanti kitiems rasti savo kelią
  • F. Anulytė – gyvenimo menininkė, padedanti kitiems rasti savo kelią
  • F. Anulytė – gyvenimo menininkė, padedanti kitiems rasti savo kelią
  • F. Anulytė – gyvenimo menininkė, padedanti kitiems rasti savo kelią
  • F. Anulytė – gyvenimo menininkė, padedanti kitiems rasti savo kelią
  • F. Anulytė – gyvenimo menininkė, padedanti kitiems rasti savo kelią
  • F. Anulytė – gyvenimo menininkė, padedanti kitiems rasti savo kelią
  • F. Anulytė – gyvenimo menininkė, padedanti kitiems rasti savo kelią
  • F. Anulytė – gyvenimo menininkė, padedanti kitiems rasti savo kelią
Asmeninio archyvo nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (4)

Velykos

tik kitamet , o jau kiaušinius dažo ...............

Je

Drąsi mergina, šaunuolė. Sėkmės!

...,kurybiniuose PROCESUOSE per DIENA paVARGAU ir...

esu TRUPUTI neLAIMINGAS...,eisiu TINKAMAI paILSETI,kad rytoj ir vel buciau KURYBINGAS ir LAIMINGAS...dekoju,kad leidote APSIREIKSTI...,IKI!...IKI!!! MALONIU KONTAKTU TARPUSAVIO SUPRATIMO DVASIOJE RYTOJAUS DIENA...LABANAKTIS.. TASKAS
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS