G. PARULYTĖ: GIMIAU 300 METŲ IR SU TUŠINUKU RANKOJE

Pokalbis su Gintare Parulyte, Liuksemburge gyvenančia lietuve aktore, režisiere, rašytoja – kaip suspausta spyruoklė. Skubame kalbėtis apie išorinius dalykus – darbus, pasiekimus, tačiau veriasi tokie vidiniai turtai, taip norisi mėgautis ramiu pokalbio tekėjimu... Numatyta prieš repeticiją valanda ištirpsta, bet lieka didžiausia susipažinimo dovana – artumo jausmas ir nuoširdi pagarba Gintarei, nebijančiai prisipažinti: "Esu jautrus žmogus."

Kalbos nutiesti tiltai

Septynerių su tėvais iš Vilniaus į Liuksemburgą išvykusi Gintarė visų pirma nustebina gražia lietuvių kalba. Karčiai šypteliu prisiminusi tautiečius, vos po kelerių užsienyje praleistų metų kalbančius su akcentu ir ieškančius lietuviško žodžio.

"Buvau gal dešimties, kai pamačiau televizijos laidą apie lietuvių emigrantus. Jie metus gyveno Amerikoje, o lietuviškai kalbėjo sunkiai... Man buvo keista ir nesuprantama, – tarsi perskaito mintis Gintarė ir svarsto: – Gal tai noras susireikšminti ir per akcentą save identifikuoti su kita aplinka? Tik man to nereikia. Aš laisvai kalbu penkiomis kalbomis ir indentifikuoti save galiu per daugybę kitų dalykų. Be to, kiekviena kalba stengiuosi kalbėti taisyklingai ir gražiai."

Būtent kalba Gintarės šeimai tapo tiltu į naują gyvenimą. 1989-aisiais Lietuvoje lankėsi Liuksemburgo architektų ir inžinierių sąjungos nariai. Gintarės tėtis architektas Nerijus Parulis jiems vertėjavo, rodė mūsų šalį, jos architektūrą. Tais pačiais metais sulaukė kvietimo su šeima paviešėti Liuksemburge, o vėliau – ir nuolatinio darbo pasiūlymo. Nuo 1992-ųjų vasaros Paruliai gyvena tarp Vokietijos, Prancūzijos ir Belgijos įsikūrusioje Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje.

Iš pradžių tėvams atrodė – pagyvens kelerius metus, kol vaikai baigs mokyklą. Tačiau gyvenimas mėgsta parašyti savo scenarijų. Vyresnysis sūnus Steponas Paryžiaus Sorbonos universitete įgijo rinkodaros, komunikacijos ir reklamos magistro laipsnį ir dabar dirba Londone Amerikos arbatos firmos "Adagio Teas" vadybininku Europai. Jaunėlė Gintarė baigė magistrantūrą Briuselio aukštųjų socialinės komunikacijos studijų institute, studijavo aktorinį meną Niujorke ir Berlyne.

Darbą Vilniaus klinikinėje ligoninėje tuomet palikusi Gintarės mama gydytoja oftalmologė Sigita Parulienė ne iškart tapo Liuksmburge itin vertinama medike, prabangiame Liuksemburgo Limpertsbergo rajone turinčia savo kabinetą. Paradoksalu, bet siekiant diplomo pripažinimo trūko viduriniojo mokslo bakalauro, tad teko baigti paskutiniuosius trylikametės mokyklos metus ir mokytis liuksemburgiečių, vokiečių, prancūzų ir anglų kalbomis. Dirbti buvo galima tik įteisinus šios šalies trijų oficialių kalbų mokėjimą.

Išbandymai atskirtimi

Paskata išvykti iš Lietuvos, tuomet žengusios pirmuosius atkurtos nepriklausomybės žingsnius, buvo ne materialinė. Sutuoktinius Parulius vedė smalsumas, noras geriau pažinti gyvenimą ir save.

Tačiau tam, kad gerai jaustųsi naujojoje aplinkoje, prireikė nemažai laiko. Iš pradžių neatskiriami palydovai buvo vienatvė, sutrikimas. Pažinti visuomenę labai padėjo kultūrinė veikla, nes N.Parulis buvo pirmasis ilgametis Lietuvos garbės konsulas Liuksemburge, o neprarasti šaknų – dažnos viešnagės Lietuvoje.

Net ir apsipratus naujame gyvenime, neapleido keistas dvilypumas: Liuksemburge jautėsi lyg čia gyventų visąlaik, sugrįžę į Lietuvą – tarsi niekada nebūtų išvykę. Šitokia psichologinė mėsmalė ir subrendusiam žmogui – sunkus išbandymas, ką kalbėti apie septynerių mergaitę, ant kurios užgriuvo nauja realybė.

"Tuomet man užsienis buvo Amerika, su ja buvo susiję ir visi lūkesčiai. Įsivaizdavau Liuksemburgą kaip Michaelo Jacksono vaizdo klipuose, – dabar sugeba pasijuokti iš savęs Gintarė, tačiau tada ne iki juokų buvo. – Šalis, kuri tapo mano antraisiais namais, buvo tokia saugi, tokia ekonomiškai stipri, o aš jaučiausi nesaugi, izoliuota, pažeidžiama, visiškai praradusi identitetą. Lietuvoje niekas nežinojo apie Liuksemburgą, Liuksemburge – apie Lietuvą, o aš jaučiausi ateivė ir vienur, ir kitur. Net anatomine prasme nejaučiau savo pėdų."

Jautrus ir intravertiškas vaikas godžiai stebėjo aplinką ir nejučia lygino buitį. To skirtumo simboliu tapo... bananas. "Lietuvoje man tai buvo stebuklas. Gaudavome kartą per metus, močiutė nulupusi supjaustydavo į mažučius gabalėlius. Dedi tą gabaliuką į burną, suspaudi liežuviu, kad aptirptų, kad kuo ilgiau galėtum mėgautis. Buvo keista, kad Liuksemburge gali jų nusipirkti visus metus, kad vietiniai juos valgo taip greitai ir nepagarbiai – tik šniukšt per žievę, kanda kąsnį po kąsnio, net nelydo to gabaliuko burnoje", – dalijasi vaikystės potyriu, iš kurio šiandien gimė jautrus autobiografinis monospektaklis "Lietuvė-ateivė bananų šalyje", kuriame Gintarė scenine kalba atvėrė savo jausmus 1990-aisiais ir vėliau, pratinantis gyventi vakarietiškoje visuomenėje.

Kiekvienas gimsta visų pirma šeimoje, o ne valstybėje, ir ne pinigai joje kuria laimę. Mano pjesė nėra istorijos pamoka. Ji kalba apie tai, kad visi mes norime būti mylimi, visi patiriame baimių ir netikrumo.

Situacijų kolekcininkė

"Palikus namus ir savo aplinką Lietuvoje man buvo be galo svarbu, kad ta praeitis taptų kuo realesnė", – aiškina teatrinių pastebėjimų mozaiką Vilniaus mažajame teatre pristačiusi aktorė ir režisierė.

Nesulaikau nuostabos: ir visa tai sukosi septynmetės mergaitės galvoje?! "Man atrodo, kad aš gimiau būdama trijų šimtų metų ir dar su tušinuku rankoje, – užsikvatoja savo ypatingu duksliu balsu Gintarė. – Ne tik septynerių, jau anksčiau aš apie tokias nevaikiškas temas galvojau ir labai mėgau viską užrašinėti.

"Lietuvė-ateivė bananų šalyje" – pirmasis G.Parulytės aktorinis darbas gimtojoje šalyje ir labai asmeniškas: "Tai pasakojimas, sudarytas iš istorijų, prisiminimų ir tyrinėjimų, kurie, nors ir papasakojau šiandieninė aš, yra prisiminimas apie pasaulį, matytą nustebusio vaiko akimis, kuris dėl savo uždarumo ir radikalaus gyvenimo pokyčio tapo maniakišku situacijų stebėtoju ir kolekcininku."

Liuksemburge rengiamame tarptautiniame monodramos festivalyje žiūrovų labai šiltai ir jautriai sutiktas spektaklis svyruoja nuo humoro iki širdį veriančių išpažinčių, kalba apie desperatišką poreikį priklausyti, jaustis saugiai. Gintarė tai vadina teisės būti gyvai paieškomis.

Argi valstybės, kurios gyvenimo lygis yra vienas aukščiausių pasaulyje, gyventojai gali į savo sočius ir saugius gyvenimus įsileisti tokias neatpažįstamas vibracijas? "Kiekvienas gimsta visų pirma šeimoje, o ne valstybėje, ir ne pinigai joje kuria laimę. Mano pjesė nėra istorijos pamoka. Ji kalba apie tai, kad visi mes norime būti mylimi, visi patiriame baimių ir netikrumo. Žiūrovai verkia ne dėl mano istorijos, o dėl savo užspaustų ir paslėptų emocijų. Nuostabi privilegija būti menininku ir galėti tas emocijas parodyti", – atskleidžia raktą į žiūrovų širdis.

Bendravimas be sienų

Gintarė nustebina prisipažinimu: "Aš ilgai buvau kompleksuota. Tas identiteto neturėjimas, ta dvasinė izoliacija turėjo įtakos, kad man prasidėjo panikos priepuoliai. Iš pradžių vienas, kitas, paskui iki dešimties per dieną. Gyvenau nuo vieno priepuolio iki kito. Ir tik tada, kai užsiėmiau savo sielos gijimu ir pradėjau norėti labiau save mylėti, į mano gyvenimą atėjo tai, kas dabar džiugina ir suteikia pilnatvės."

Savo gyvenimo virsmu besidalijanti charizmatiška jauna moteris šiandieną be galo nori išsaugoti savo trapią pergalę ir niekam nebeleisti pasikėsinti į saugumo jausmą. Kartu nebijo dažnai pakartoti esanti jautrus žmogus. Kas tai: aplinkinių provokavimas šiltam santykiui ar dvasinių atradimų manifestas?

"Provokavimas yra šalta ir erzinanti energija, o man patinka nuoširdumas ir atvirumas. Man tiesiog labai svarbu apie tai kalbėti, – prisipažįsta Gintarė. – Net ir tada, kai pravirkstu per repeticijas, o verkiu dažnai, aš paaiškinu, kad mano ašaros – dėl stipriai išgyvenamų jausmų. Kai nuoširdžiai atsipalaiduoji, gali nuoširdžiai išgyventi ir tą akimirką. Reikia nebijoti būti šiltesniems. Kodėl mes prisistatome sienų? Jei negalime būti savimi, tai apie ką tas gyvenimas?"

Gintarė džiaugiasi, kad ir šeimoje, kuri pergyveno daug periodų ir išbandymų, dabar – labai atviras, nuoširdus laikas. "Prieš devynerius metus persikrausčiau į Berlyną, o šiuo metu dėl įvairių darbų gyvenu Liuksemburge ir mėgaujuosi galimybe būti pas tėvus. Jie gyvena gamtos apsuptyje, rytais pažadina paukščiai, čia patiriu stebuklingą namų jausmą. Šeima, draugai – mano sielos komanda, žmonės, kurie mane myli ir manimi pasitiki", – pasakoja apie tai, kas šiandien leidžia švytėti.

Vieno kamieno vaisiai

Ir iš epizodiško bendravimo gali pajusti energingą ir veržlią Gintarės natūrą. Nusijuokiu: ji net kalbėdama tarsi pati save veja, kad kuo daugiau visko suspėtų padaryti.

Gintarės veiklos amplitudė – stulbinama. Nuo penkiolikos filmuose ir teatre vaidinanti Gintarė džiaugiasi, kad aktorystė suteikia galimybių dirbti visame pasaulyje ir realizuoti kūrybinius projektus. Šiuo metu G.Parulytė montuoja savo pirmąjį trumpametražį filmą "Ar tai yra tavo tikrasis darbas?", kurį režisavo, sukūrė scenarijų ir pagrindinį vaidmenį.

"Tai pasakojimas apie pažemintos aktorės kelionę ir galiausiai savo galimybių paieškas, – atskleidžia filmo sumanymą. – Prieš kelerius metus lankiau režisūros kursus Londono filmų mokykloje, kurioje patobulėjau kaip scenaristė ir režisierė. Pamėgau istorijų pasakojimą ir rodymą, visa galva į tai pasinėriau"

G.Parulytės novelė "Fuck", vos pasiekusi knygų lentynas, atsidūrė populiariausios nacionalinės literatūros sąrašo viršuje. Garsiausia pasaulyje leidykla "Penquin" išleido knygą "Moterys su drabužiais", kurios viena iš autorių yra Gintarė.

"Nuo mažens užrašau viską, ką matau, – prisimena susiformavusį įgūdį, kurį išlavino publikuodama straipsnius ir esė įvairiuose žurnaluose. – Gal tikrai aš su tušinuku gimiau?.. Aš visą dieną rašau: ar tai būtų scenarijus, ar daina, ar receptas. Juk šaknys tos pačios – kurti ir dalytis."

Taip išduoda dar dvi savo veiklas. Berlyne turi savo muzikos grupę "Claude", su kuria ką tik pristatė dainą "Animal Cruelty". "Atsirado kam patinka mano prikimęs balsas", – skardžiai užsikvatoja. O su drauge Antje Taiga, pasak Gintarės, fantastiškai gaminančia ir fotografuojančia, pradėjo rašyti vegetarinio maisto tinklaraštį www.terrekitchen.com.

"Tai vis iš tingumo. Draugai vis prašydavo pasidalyti receptais, o kad nereikėtų kiekvienam atskirai rašyti, ir sukūrėme maisto tinklaraštį", – pristato dar vieną užsiėmimą, kuris jau pateko į maisto žurnalų ir knygų leidėjų akiratį.

Nežinau, ką suspėjo nuveikti šios viešnagės Lietuvoje metu Gintarė. Tikrai žinau, kad pasivaikščiojo basa, aplankė senelius, susitiko su daugybe vilniškių draugų. "Aš labai vilnietė", – šypsodamasi patikina ir paskatina paklausti, o kaip būtų su pilietybe, jei reikėtų rinktis. – Šį klausimą aš labai norėčiau užduoti tiems, kurie sumąstė, kad išvis reikia rinktis. Žinau, kad galima turėti keletą namų, o lietuvybės iš manęs tikrai niekas negali atimti!"