Poetas Just.Marcinkevičius ragina nenumesti į pašalį knygos ir prisipažįsta, kad šiandieninė tikrovė jam nesuprantama
Neseniai Vytauto Didžiojo universiteto koncertų salė lūžo nuo auditorijos gausos. Ne pasaulinio lygio žvaigždė koncertavo. Inteligentiška garbaus amžiaus publika laukė lietuvių poezijos patriarcho, dramaturgo, vertėjo Justino Marcinkevičiaus žodžių, jo paties ir aktorių skaitomų bei dainomis suskambusių eilių. Vakaro kulminacija tapo dar nepublikuotų klasiko eilėraščių skaitymas. Naujausios Just.Marcinkevičiaus poezijos rinktinę rudenį rengiasi išleisti Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
– Vakaro metu prasitarėte, kad naujoji Jūsų kūrybos rinktinė greičiausiai vadinsis „Galulaukė“. Kodėl būtent taip?
– Knygos pavadinimas tam tikra prasme išreiškia mano situaciją šioje žemelėje. Į rinkinį įeis kitokio pobūdžio eilėraščiai, nei rašyti iki šiol. Aš juos vadinu atvirais eilėraščiais, kuriuose rašančiojo dėmesys sutelktas ne į metaforas, paslėptų prasmių ieškojimą, o į sakymą to, ką pats esi patyręs, ir to, kas neišvengiamai kyla žmogui, artėjančiam į garbingo amžiaus sukaktis. Tai apie galulaukę, kurią prieina žmogus po daugelio daugelio metų.
– Naujausioje Jūsų kūryboje nemažai užuominų apie nebūtį, išėjimą, tačiau į tai Jūs žiūrite su ironija, humoru.
– Kitaip apie šį dalyką nėra kaip kalbėti. Su ašaromis balse vis tiek nieko nepakeisi. Žmogui būdinga ieškoti atramos, atspirties, kad jis galėtų tartum šiek tiek su ironija ištarti tai, kas jo laukia, įžvelgti tame nuo žmogaus nepriklausantį absurdą. Deja, taip didžiosios gamtos užprogramuota. Ironijos atsirado gal paskutiniųjų metų mano kūryboje, ir aš jos nevengiu. Jei ironija pavyksta, tai yra geriau nei kas nors kita.
– Prieš kurį laiką rašėte: „Paprasčiausiai pasiilgau arklio, jo protingų ir gerų akių.“ Ko esate labiausiai pasiilgęs dabar?
– Labiausiai pasiilgstu to, ko esu netekęs: artimų ir pažįstamų žmonių, vaikystės namų, medžių, kaimo kelių ir takų, ir, žinoma, arklio. Visko neišvardinsi. Yra toks mano eilėraštis „O, tėviške“, parašytas 1974 metais. Jame galima rasti, ko aš dažniausiai pasiilgstu. Manau, kad ne aš vienas.
– Kaip apibūdintumėte savo kūrybinio kelio rezultatus – daugelį darbų jau esate nuveikęs, ar dar daug nenuveikta?
– Sunkiai rastųsi žmogus, kuris galėtų pasakyti: štai, aš jau viską padariau. Kiekviena diena juk turi savo darbą, nebūtinai literatūrinį. Kai taip pagalvoji, tai imi suprasti, jog nežinai, kas nuveikta, kas – ne.
– Kas Jums yra poezija, kūryba?
– Manau, kad kūryba yra darbas, kartais ir malonumą teikiantis.
Poezija kyla arba gali kilti iš visko, kas yra ir mano išorėje, ir mano viduje.
Deja, per mažai matom, girdim, suprantam. Dažniausiai, žinoma, ieškom savyje, ten tos poezijos turėtų būti daugiausiai, tik ne visada pavyksta ją iškelti.
Poezija yra (arba turėtų būti) gėris.
Jau daug metų sėdžiu prie popieriaus lapo. Kartais patiriu džiaugsmo, dažniau – nusivylimą. Nežinau, apie ką šiandien reikėtų rašyti. Tai arba nušvinta netikėtai, ir tada nustembi, kad visa tai buvo tavyje, arba nešiojiesi kažką kaip kokią formulę, kuri nesiduoda įrodoma. Būtent tokia neįrodoma formulė (bent man) yra šiandieninė mūsų tikrovė: kas mes, ko siekiame, ką galime ir turime užmiršti, ko – ne, ar dar liko mumyse žmogaus ir t.t. Matyt, apie tai reikia rašyti.
– Žmogus, kuriam rašote – koks jis?
– Tas žmogus aną vakarą sėdėjo salėje: rimtas, susikaupęs, geras, nusiteikęs suprasti, priimti ir galbūt šį tą išsinešti.
– Kokie šiandienos gyvenimo reiškiniai Jums kelia didžiausią nerimą?
– Išsivaikščiojimas. Emigracija, arba Lietuvos išsivaikščiojimas. Kad ir ką kalbėtų politikai ir žiniasklaida, tai niekada nebuvo teigiamas reiškinys.
Nerimą ir siaubą kelia žmogaus nužmogėjimas, egoizmas, plėšrumas, lietuviškojo kapitalo godumas, didele dalimi sukūręs emigraciją.
– Kaip manote, kokie gali būti šio skubančio, sumaterialėjusio laikotarpio rezultatai?
– Kokie rezultatai? Jie jau užprogramuoti XX amžiuje. To amžiaus prieštaravimus mūsiškis, XXI, išaugins iki didžiųjų pasaulinių krizių (pavyzdžiui, energetikos, vartojimo, aplinkos). Reikia tikėtis, kad žemiškasis mūsų pasaulis kažkaip susitvarkys su tomis krizėmis. Žinoma, susitvarkys su didžiuliais nuostoliais.
– Šiandien esame labai atviri viso pasaulio įtakoms. Ar lietuvybė – lietuvių kalba, tautosaka, tradicijos – atsilaikys?
– Tai, ką Jūs pavadinote įtakomis, aš pavadinčiau imperializmu: jis puola, spaudžia mūsų kalbą, nacionalines tradicijas, mes nuolankiai paklūstame, mes jau lyg ir gėdijamės savo istorijos, papročių ir tradicijų, lietuviškumo... Kad tik greičiau atsikračius tų nelemtų tautinių savybių ir patirčių, kad tik greičiau tapus tais Vakarais, mėgdžiojančiais, bet – Vakarais.
– Kokias įžvelgiate pozityvias tendencijas?
– Įspūdingi mokslo ir technikos pasiekimai, tikra informacinių tinklų globalizacija. Norėčiau tikėti, kad ir garsios kalbos apie laisvę ir demokratiją neliks tik kalbomis.
– Ko palinkėtumėte Jūsų kūrybos skaitytojams?
– Koks gali būti palinkėjimas skaitytojams? Skaitykite. Rašytojams – rašykite. Nenumeskite knygos kur į pašalį. Kaip žinote, šie metai paskelbti Skaitymo metais. Štai ir aš gavau dovanų šratinuką, ant kurio užrašyta: „Skaityk. Laisvėk. Tobulėk.“. Ar gali būti geresnis palinkėjimas sau ir kitiems?
Naujausi komentarai