RAŠYTOJA A. KAZILIŪNAITĖ: JEI GALI NEKURTI, TAI BŪTINAI KURK

Kad ir kokie įdomūs ar nuobodūs būtų klausimai, visuomet didesnis dėmesys skiriamas atsakymams. Atsakydamas (ir klausdamas, žinoma, bet šįkart ne apie tai) žmogus tarytum išsiduoda – jis beveik visuomet įsileidžia į savo vidų, pasako daug daugiau, negu tik atsako į tai, ko buvo paklaustas. Gali, pavyzdžiui, klausti, kokia jo ar jos mėgstamiausia spalva, ir čia staiga išners skaitytos knygos, savivertės laipsnis, savitas požiūris (į klausimą, klausiantį ir apskritai gyvenimą), tapybos žinios, dabartinė nuotaika, užgniaužtos svajonės, malonus ar nelabai praeities įvykis, humoro jausmas, net kokios nors ne visuomet tokios akivaizdžios charakterio savybės. Dar įstabiau, kad kitas pašnekovas galbūt atsakys ir pasakys visai kitus dalykus. Gal pasakys tą patį – net nežinia, kaip iš tiesų įdomiau. Ir čia tik vienas klausimas! O jei jų būtų, tarkime, 28? 

Būtent į tiek vienodų klausimų atsakė dvylika įvairių kultūros ir meno sričių atstovų – po pašnekovą kas mėnesį. Šį sykį į tuos pačius klausimus atsako poetė, rašytoja, filosofijos mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.

– Labas! Kaip tau sekasi? Ar sekasi? Ir apskritai – kiek svarbi sėkmė gyvenime?

– Manau, kad man tikrai sekasi. Ir šiaip gyvenime dažnai patiriu visokių gerų sutapimų.

– Kas (tau) yra laimė?

– Kartais gebėjimas realizuoti užsibrėžtas idėjas. Kartais artumas su žmonėmis. O kartais tiesiog momentai, kai netikėtai jautiesi laimingas be jokių už to slypinčių priežasties ir pasekmės ryšių.

– Jei reikėtų rinktis – būtum labai labai didelė ar labai labai maža?

– Veikiausiai rinkčiausi būti labai didelė, nes einant dideliais žingsniais lengviau keliauti iš taško A į tašką B.

– Su kuo svajotum papietauti?

– Su Micheliu Foucaultu arba Pieru Paolo Pasoliniu. Žaviuosi abiejų kūryba ir asmenybėmis. Manau, tikrai rastume, apie ką pasikalbėti. Tačiau taip pat būtų ir labai baisu, nes jei labai mėgstu kažkieno kūrybą, tampu siaubingai drovi. Čia panašiai kaip su įsimylėjimais.

– Didžiausias melas pasaulyje, kuris – ačiū Dievui – egzistuoja...

– Kad žmonės yra geri. Pati stengiuosi juo tikėti.

– Atvyko traukinys į praeitį. Būtina lipti, bet galima rinktis, kur išlipti. Kur keliausi?

– Be religijos ir filosofijos, vienos iš mano baigtų yra istorijos studijos. Nors niekada nebuvau linkusi fetišizuoti kažkurio iš istorijos laikotarpių, visai mielai pasivaikščiočiau po Vilnių XIX a. pabaigoje ar po senovės Mesopotamijos miestus.

– Keista, kad vis dar nesukurta, nors taip reikalinga...

– Teleportacijos mašina.

– Kur ir kam geriausia leisti pinigus?

– Kelionėms, knygoms, kambariniams augalams.

– Kokia didžiausia žmogaus stiprybė?

– Nuoširdumas.

– Kokio dar bent vieno dalyko turėtų mokyti mokykloje?

– Kaip tinkamai rūpintis savo psichine ir fizine sveikata.

– Kiekvieną mielą dieną tau yra būtina...

– Atsikėlus išgerti stiklinę vandens.

– Sako: jei gali sukurti (knygą, dainą, filmą, spektaklį, drabužį ir t. t.), sukurk. Tačiau taip pat sako: jei gali nekurti – nekurk. Kaip sakai tu?

– Sakau, kad jei gali nekurti, tai būtinai kurk. Dažniausiai žmonės, kuriems reikia daug pastangų prisiversti kurti, sukuria pačius įdomiausius, vertingiausius ir originaliausius dalykus. Peržengti ribas nėra ir neturi būti lengva.

– Kaip rekomenduotum ilsėtis, kad iš tiesų pailsėtum?

– Labai svarbu pakeisti veiklą. Jei esi rašytojas, tai rašydamas ar skaitydamas vargu ar pailsėsi, o štai nuėjęs lipdyti puodų, plaukioti baseine ar pan., tikrai pailsėsi, nes bent kurį laiką negalvosi apie savo darbus. Man pačiai, dirbančiai sėdimą intelektualinį darbą, labai gerai nuo viso to pailsėti padeda daržininkystė, vaikščiojimas ir kitos aktyvios veiklos.

– Jei būtų galima pakeisti žmogaus kūną, ką pridėtum ar atimtum?

– Pridėčiau lapės uodegą ir negendančius dantis.

– Geriausias visų laikų Jamesas Bondas yra...

– Niekada per daug nesidomėjau niekuo, kas susiję su Jamesu Bondu ir panašiais filmais. Mačiau keletą filmų, bet mano dėmesys veikia taip, kad kai kažkuo menkai domiuosi, vėliau to dažniausiai ir nebeatsimenu.

– Patarimas sau kūrybinio kelio / karjeros pradžioje...

– Tikėti savo idėjomis net tada, kai niekas kitas daugiau jomis netiki.

Dažniausiai žmonės, kuriems reikia daug pastangų prisiversti kurti, sukuria pačius įdomiausius, vertingiausius ir originaliausius dalykus. Peržengti ribas nėra ir neturi būti lengva.

– Didžiausias paprasčiausias tavo pastarųjų metų atradimas?

– Tam, kad tinkamai įgyvendintum užsibrėžtus tikslus, visai nebūtina dėl to nerimauti ir kitaip nervintis.

– Jei turėtum visą mėnesį klausyti vienos tos pačios dainos, tai būtų...

– „Kabloonak“ – „Am I“.

– Skaniausias patiekalas, kurio nemoki gaminti...

– Tom kha gai ir kugelis.

– Aksesuaras ar daiktas, be kurio dažniausiai nekeli kojos iš namų...

– Mano kuprinė, kurioje turiu viską, ko reikia. Viską.

– Kas tau sunkiausia?

– Anksti eiti miegoti.

– Gražiausias žodis yra...

– Šmėkla.

– Kokiam realiam žmogui (o gal personažui) trūksta paminklo ir kur?

– Virginijos Kulvinskaitės knygos „Kai aš buvau malalietka“ malalietkai.

– Jei galėtum, kokio filmo ar serialo pabaigą pakeistum?

– Jokio.

– Pati nuostabiausia vieta Lietuvoje yra...

– Čepkelių raistas. Ten būnant galima patikėti, kad egzistuoja laumės ir kitos lietuvių mitologinės būtybės, apie kurias vaikystėje skaičiau Martyno Vainilaičio knygoje „Bruknelė“.

– Jei nereikėtų miegoti, kam skirtum tas papildomas valandas?

– Mokyčiausi japonų kalbos. Man labai patinka japonų literatūra. Galėčiau pagaliau ją skaityti ne anglų, o originalo kalba.

– Tiesiog būtina bent vieną kartą gyvenime perskaityti...

– Milorado Pavićiaus „Chazarų žodyną“.

– Klaida, kurią mielai pakartotum:

– Prieš kelerius metus supainiojau rašytojos ir menininkės Paulinos Pukytės parodos atidarymo datą ir atėjau viena diena anksčiau. Sutikau menininkę ir mes labai susidraugavome.