Vis daugiau lietuvių įsigyja meno kūrinius ne dėl grožio, o vedini noro užsidirbti. Aukcionuose tautiečiai perka ir kelis tūkstančius kainuojančius kūrinius bei viliasi vėliau juos parduoti ženkliai brangiau. Tačiau ekspertai ragina neapsigauti – tokia investicija reikalauja didžiulės kantrybės, o virtęs žaidimu aukcionas gali pinigus sudeginti.

Plačiau komentavo Vilniaus kolegijos dėstytoja, meno vertintoja Saulė Mažeikaitė-Teiberė.

– Šią savaitę buvo skelbta, kad vienas vitražas buvo atrastas striptizo klube. O kiek galėtų kainuoti šis, prie kurio stovime?

– Stovime prie Algirdo Dovydėno vitražo. Jis yra Lietuvos vitražo klasikas, plonastiklio vitražo kūrėjas. Kiek konkrečiai šis vitražas, labai tiksliai negalėčiau pasakyti, bet yra skaičiuotos panašios apimties vitražų kainos. Labai grubiai galėčiau pasakyti, kad šis vitražas galėtų kainuoti apie 20 tūkst. eurų.

– Ar tai būtų gera investicija? Esate meno kritikė, suprantate meną, padedate net kitiems žmonėms įvertinti, kurie nesupranta. Ar iš viso galima tokį nekilnojamą kūrinį išmontuoti ir kažkur kitur persikelti, galbūt net į savo namus? Ar tai vyksta pasaulyje?

– Iš tikrųjų galima būtų permontuoti, bet tikrai nepatartina, nes būtent tuo laikotarpiu sukurti vitražai buvo pritaikyti konkrečioms erdvėms, kaip ir šis vitražas. Architektas, kurdamas visą architektūrinę erdvę, pagalvojo ir apie to vitražo vietą, ir apie autorių. Bet, aišku, tokių praktikų yra, nes tikrai pastatų funkcija keičiasi ir tam, kad išsaugotų meno kūrinį, tiesiog būtina jį perkelti, jeigu kitaip neįmanoma.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Pakalbėkime apie kilnojamąjį meną. Esame klasėje ir matau, jog ant sienų kaba meno kūrinių kopijos. Tai taip pat dabar išpopuliarėjęs dalykas.

– Dėl meno kūrinių brangumo kopija gali būti pakaitalas, bet jeigu kalbame apie investiciją, tikrai nesiūlyčiau pirkti kopijos. Nors šiuolaikiniai menininkai tam, kad parduotų savo darbus, dažnai padaro vadinamąsias riboto tiražo kopijas. Šiek tiek patapo ant jų, bet originalas yra labai svarbus dalykas galvojant apie investiciją į meno kūrinį.

– Lietuviai, kiek girdėjau, keliauja į meno aukcionus. Jiems tai yra toks žaismingas dalykas pakelti kortelę, nusipirkti meno kūrinį. Kartais net nėra pagalvojama, ką veiks su juo. Ar jis tik kabės ant sienos, ar tai bus investicija, o galbūt kažkada aukcione taip pat jį parduos.

– Bet tai nėra blogai. Jeigu nusiperki emociškai labai norėdamas to meno kūrinio, tai irgi yra puiku. Galbūt tai pradžia į kažką kita, pradžia į mėginimą investuoti į meno kūrinius, nes daugelis kolekcijų prasidėjo nuo to, kad kažkas labai kažkam patiko, tad – nuo emocijos. Manyčiau, kad aistra ir emocija irgi yra svarbus dalykas.

– Turbūt vėliau emocija perauga į investiciją į save, į savo aplinką, aplinkos žmones, nes pradedi suktis visai kitoje aplinkoje. Sako, menininkai turi visai kitokį požiūrį, kartais jų net negali suprasti, bet pats tampi tos aplinkos žmogumi.

– Taip, manau, kad jeigu turi kolekciją, jeigu renki meno kūrinius, tai iš karto plečiasi akiratis. Iš karto meno kūriniai prisideda, žmogus tampa empatiškesnis ir jis susiduria su labai įdomiu kontekstu, su menininko gyvenimu, su įdomiais kultūriniais reiškiniais. Prestižo momentas įsigijus meno kūrinį ir ypač turint kolekciją, tai tikrai irgi labai svarbus galvojant apie save ir savo statusą visuomenėje.

– Jeigu nevaikštome į galerijas, nekeliaujame, kai kurie meno kritikai sako, kad neverta pradėti investuoti į meno kūrinius, nes mato įvairių rizikų. Ar jūs taip pat įžvelgiate rizikų suinvestavus galbūt ir kelis šimtus ar kelis tūkstančius?

– Rizikų turbūt būtų, jeigu labai galvojame apie tai, kokia bus grąža. Bet jeigu iš tikrųjų galvojame apie malonumą, kolekcionavimo malonumą, dalis tų rizikų išsieliminuoja ir komponuojant kolekciją išsigrynina. Manau, atsiranda supratimas ir žinių, kaip ir ką įsigyti, kolekcionuoti.

Bet pačioje pradžioje tikrai siūlyčiau pasitarti su srities profesionalais, su galerijų savininkais, su aukcionų savininkais, nes galima kolekcionuoti ir šiuolaikinius autorius. Pirmiausia reiktų išsigryninti, kokio kūrinio noriu, ir tada jau judėti toliau.

– Pinigai yra svarbiausias klausimas tiems, kurie nori investuoti. Kiek reikia investuoti, kad džiaugtumeisi grąža? Kaip nesudegti? Kokie būtų jūsų patarimai?

– Tam, kad nesudegtum, reikia nusibrėžti sau tikslą, žinoti, kad tai yra ilgalaikė investicija. Kad norėdamas parduoti kūrinį rytoj negausi jokių grynų pinigų. Galvoti iš laiko perspektyvos. O investuoti galima pradėti ir nuo labai nebrangių kūrinių, nuo grafikos kūrinių, nuo fotografijos. Jeigu yra daugiau lėšų, galima rinktis ir tapybos kūrinį. Pagalvokite apie tai, kokią pinigų sumą galite skirti, nes jeigu tik įlįsite į aukcioną ir pamėginsite kovoti dėl kūrinio, gali pagauti toks azartas, kad nesuveiks jokie saugikliai.