Japonų kultūros my lėtojai atvėrė Tekančios saulės šalies paslaptis ir supažindino su giliausiomis tradicijomis
Kėdainių rajone, Šeteniuose, susirinkę beveik pusšimtis japonų kultūros mylėtojų penkias dienas analizavo šios šalies tradicijas, kultūros reiškinius.
Ribojamos pokalbio temos
Visi susikaupę tylomis stebi, kaip moteris, apsivilkusi kimono, lėtai maišo su vandeniu iš ankstyviausių arbatmedžio lapelių pagamintus žaliosios arbatos miltelius, plaka, pila į pialą ir paduoda ją svečiui. Pusiau klūpomis, pasiremdama rankomis, aukščiausia pagal statusą viešnia prisiartina prie pialos, nusuka šio indo „veido“ pusę į šoną ir taip pat ramiai, neskubėdama, ir būtinai – trim gurkšniais – išgeria arbatą. Tuomet arbata pilama žemesniam pagal rangą svečiui.
Ceremonijos dalyviams privalu laikytis taisyklių: tam tikrais momentais nekalbėti stebint arbatos gaminimo procesą, o bendraujant griežtai paisyti pokalbių temų. Prie arbatos puodelio prabilti apie pinigus ir ligas netaktiška. Rekomenduotinos temos – arbata, jos skonis, aromatas, arbatos dėžutės ir puodelio grožis, jų autorių meistriškumas, gamtos grožis, oras.
„Arbatos ceremonijos esmė – padaryti geriausią arbatą, naudojant kuo mažiau judesių. Ceremonijoje, susiformavusioje prieš 400 metų, turi vyrauti pagarba šeimininkui, svečiams, gamtai, ramiai atmosferai. Net ir karo metu arbatos nameliuose vyravo taika ir ramybė. Arbatos ceremonija yra viena svarbiausių tradicinės japonų kultūros dalių“, – pasakojo Japonijos ambasados Lietuvoje kultūros atašė Ikumi Shiba.
Kas įdomu pasauliui
Dalyvauti arbatos ceremonijoje, atliekamoje tikrų meistrų, kai kurie lietuviai vyksta net į Japoniją. Tačiau tai nėra labiausiai eksportuojamas šalies kultūros reiškinys. „Labiausiai eksportuojami – mangos (japonų komiksai – aut. past.), japonų animacija. Tačiau šiuos dalykus ne tiek mes patys siekiame eksportuoti, kiek kitos valstybės nori importuoti. Matyt, šiose srityse užčiuopėme kažką bendra, globalaus“, – juokėsi Vytauto Didžiojo universiteto lektorė Kyoko Koma.
„Patys japonai stebisi, kad mūsų maisto kultūra, sušis pasaulyje taip išpopuliarėjo. Plačiai domimasi ir kendo, dziudo. Kendo, kaip kovos būdas, mokantis garbingo elgesio su kitu žmogumi pagrindų, gali tapti ir tampa pasauliui labai priimtinu dalyku“, – tvirtino neseniai į mūsų šalį atvykusi Miyoko Akashi, pirmoji istorijoje Japonijos ambasadorė Lietuvoje.
Plačiai eksportuojamų tradicinių kultūrinių reiškinių sąrašą ambasadorė papildė kaligrafija, ikebana – gėlių komponavimo menu, kimono kultūra.
Atsivežė dešimt kimono
„Man atrodo, kad mes, japonai, turėtume labiau didžiuotis kimono. Tai turtingą istoriją turintis šilkinis drabužis, išsiskiriantis ne tik spalvų gama, audinio raštais ir piešiniais. Kalbėdami apie kimono istoriją, galime papasakoti apie moterų padėtį istorijoje ir šiuolaikinėje Japonijoje“, – pasakojo M.Akashi, į mūsų šalį atsivežusi ne tik dešimt kimono, bet ir asmeninį virėją. Tarp ambasadorės kimono kostiumų – skirti ypatingoms progoms ir supaprastinti jo variantai, dėvimi kiekvieną dieną. Viena iš dviejų šiuo metu pasaulyje Japonijai atstovaujančių ambasadorių moterų prisipažino namuose paprastai vilkinti vilnonį arba medvilninį kimono.
„Ir dabar Japonijoje yra jaunų ir vyresnių moterų, dėvinčių šį drabužį kasdien. Tai geišos. Dauguma japonių tradicinį kimono apsivelka arbatos ceremonijai, Naujųjų metų išvakarėse, per gempuku – įšventinimo į suaugusiųjų gretas šventę, vestuvių dieną, kitų švenčių progomis. Kiekvienas kimono – unikalus. Vilkimi ir labai modernūs kimono. Pavyzdžiui, mano draugė turi kimono su išpieštais Disnėjaus personažais“, – atskleidė I.Shiba.
Anksčiau iš kimono piešinio, rašto, obio (plataus diržo, rišamo ant kimono) surišimo būdo apie ją vilkinčią moterį buvo galima pasakyti labai daug. Ant netekėjusių merginų ilgų kimono rankovių būdavo vaizduojami gražiausi piešiniai. Mat vyras, iki vestuvių negalėdavęs matyti merginos veido, apie išrinktosios grožį spręsdavo iš jos rašysenos ir kimono rankovės, kuria mergina prisidengdavo veidą, piešinio. Dabar kimono paslapčių mokomasi specialiose mokyklose.
Geriausia dovana – bonsai
Bonsų – miniatiūrinių medelių – auginimo ir formavimo meną Japonų kultūros mokyklos dalyviams pristatė bonsų augintojas ir propaguotojas iš Alytaus Kęstutis Ptakauskas.
„Miniatiūrinio, ne daugiau kaip metro aukštį siekiančio, medelio formavimas trunka visą gyvenimą. Kai kurie žmonės, pamatę tokį augalą, sako, jog tai – medžių kankinimas. Nieko panašaus. Bonsų meistrai iš miško paima suluošintus, sulaužytus medžius, kuriuos valant mišką paprasčiausiai iškerta. Po 5–12 metų darbo tas medelis ima džiuginti žmones“, – pasakojo alytiškis.
Japonijoje bonsai dovanojami iš kartos į kartą. Taip simboliškai perteikiama gyvenimo tęstinumo idėja.
„Kadangi Japonija dažnai pažįstama tik iš tradicinės kultūros pusės – visi žino geišas, samurajus – siekėme pristatyti ir ne mažiau įdomią šiuolaikinę Japonijos kultūrą“, – pasakojo Japonų kultūros mokyklą organizavusio Vytauto Didžiojo universiteto Japonistikos centro vadovas Aurelijus Zykas.
Naujausi komentarai