IŠLEISTAS ALBUMAS APIE L. TRUIKIO KŪRYBĄ

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus bei Vilniaus dailės akademijos leidykla išleido albumą, pristatantį dailininko, scenografo Liudo Truikio kūrybą. Prieš beveik 30 metų miręs dailininkas į Lietuvos kultūros istoriją įėjo kaip išskirtinės teatrinės prigimties kūrėjas, sako jo kūrybos tyrinėtojas, muzikologas Edmundas Gedgaudas.

Viename iš 40 metų senumo kadrų L. Truikys rengiasi vienam svarbiausių Verdžio operos „Aida“ pastatymui Operos ir baleto teatre. Pasak artimo jo bičiulio ir kūrybos tyrinėtojo Edmundo Gedgaudo, scenografijos kūrimas šiai operai kaip ir vėlesnėms „Don Karlui“ bei „Traviatai“ buvo labai sudėtingas. Jis buvo atitrūkęs nuo socrealizmo, kuris sovietinėje Lietuvoje buvo privalomas.

1948 metais L. Truikys pusmetį dirbo operos ir baleto teatro vyriausiuoju dailininku, vėliau nuo šių pareigų buvo nušalintas, atimtos dailininkų sąjungos nario teisės. Prasidėjo sunkus dešimtmetis, kai dailininkas buvo visapusiškai ignoruojamas. Jis tapė freskas Kauno bažnyčiose ir užsitraukė dar didesnę sovietinės valdžios nemalonę. Tuo metu jis teikė pirmenybę meno kūrinio dekoratyvumui, plastinei įtaigai, ieškojo simbolinės raiškos.

„Liudas Truikys turėjo labai intensyviai išreikštą teatrinę prigimtį, buvo labai muzikalus ir pradėjęs dramos teatre, neilgai trukus tapo operos scenografu, ir ten suformavo tokią savo raišką, tokį suartėjimą su muzika, kurio veltui ieškotumėme tarp jo amžininkų ne tik Europoje, bet ir už jos ribų“, – teigė muzikologas E. Gedgaudas.

Pasak muzikologo, prieš kelerius metus buvo sugalvota išleisti L. Truikio darbų katalogą, tačiau po ilgo darbo, iš katalogo jis virto albumu, išsamiai pristatančiu scenografo kūrybą. Albumą kūrė dailininkė Sigutė Chlebinskaitė.

1959 metais po dešimtmečio ignoravimo L. Truikys vėl buvo pakviestas kurti scenografiją Operos ir baleto teatre. Albume galima rasti L. Truikio scenografijų eskizus, sukurtus tiek dramos teatro, tiek operos scenose. Edmundas Gedgaudas pasakoja, kad kurdamas L. Truikys buvo labai reiklus.

„Jis pirmiausia patirdavo viziją, kurios laukdavo. Po to ilgai tobulindavo, kai reikėdavo scenoje realizuoti, jam neįtikdavo teatro darbuotojai, jis atsivesdavo savus, kurie darydavo ką reikia. Visas miestas kalbėdavo, kad jis rengia naują spektaklį“, – pasakojo. E. Gedgaudas.

Albumą išleido Dailės akademijos leidykla drauge su teatro muzikos ir kino muziejumi.