JAUNASIS MUZIKANTAS V. ABARIUS: MUZIKOJE SVARBIAUSIA – BENDRYSTĖ
Dainuojamosios poezijos kūrėjui ir atlikėjui Valentinui Abariui – vos 20, tačiau jis gali pasigirti aktyvia koncertine veikla ir dalyvavimu ne viename dainuojamosios poezijos konkurse. Pernai gavęs Sauliaus Mykolaičio premiją už geriausią metų debiutą, šiemet jaunasis muzikantas pristatė ir savo pirmąjį albumą. Tačiau vaikinas savo pasiekimų teigia nesureikšminantis: laimėjimai nėra jo siekiamybė.
Pristatė debiutinį albumą
Šių metų pavasarį jaunasis kūrėjas pristatė savo debiutinį albumą "Aš tik noriu". Jame galima išgirsti vaikino įdainuotas Justino Marcinkevičiaus, Pablo Nerudos, Vainiaus Bako ir Donaldo Kajoko eiles.
"J.Marcinkevičius yra mano kūrybinės pradžios poetas. Nors jis nėra mano mėgstamiausias kūrėjas, tačiau jo tekstai yra ypač dainingi, nebanalūs", – sako jaunasis bardas. Poetų tekstus dainoms atlikėjas atsirenka pagal savo pasaulėžiūrą ir emocijas, sutampančias su autorių išsakomomis mintimis: "Renkuosi juos pagal tai, kaip aš gyvenu, kaip suprantu tai, kas aplink mane vyksta, kas man atsako į kažkokius klausimus."
Pasak jo, jam lengviau sukurti muziką, tarp kurios akordų atgultų poetų tekstai. "Manau, kad geriau imti tekstus ir kurti kokybiškai, kad tau pačiam patiktų, negu rašyti blevyzgas ir rodyti kitiems", – teigia V.Abarius.
Tiesa, jaunasis kūrėjas pripažįsta tekstus rašantis ir pats, tačiau dar nedrįstantis jų įdainuoti – koncertuose atlieka vos vieną savo paties kūrybos dainą. "Dauguma mano dainų yra poetų tekstai, nes aš paprasčiausiai nemoku parašyti taip, kaip norėčiau, – pasakoja bardas ir prisipažįsta ateityje besitikintis turėti ir daugiau savo kūrybos dainų. – Norisi turėti savo tekstų, nes tada ir žmonių požiūris į tavo paties sukurtą dainą kitoks, ir tik tu vienas žinai, kaip ji turi atrodyti."
Įkvėpimo kūrybai neieško
Paklaustas, kas jį įkvepia, jaunasis atlikėjas teigia įkvėpimo šaltinių neieškantis. "Nesu tas įkvėpimo ieškotojas, kuris žino tą schemą, kaip jis ateina. Mane įkvepia atsitiktiniai dalykai, kažkas čia ir dabar. Būna ir tas momentas, kai jauti, kad tuoj kažkas bus. Ir tai atsiranda nuo visko – nuo aplinkos, tavo būsenos, emocijos ir kitų dalykų", – sako V.Abarius.
Vaikinui neturi reikšmės nei erdvė kūrybai, nei supantys jį žmonės. Tačiau jis pripažįsta, kad didelę įtaką jo kūrybai turėjo Jaunųjų bardų stovykla, kurioje jis dalyvauja jau ne vienus metus, kurioje jaunieji kūrėjai dalyvauja praktiniuose ir teoriniuose muzikos kūrimo užsiėmimuose bei kartu su jau žinomų atlikėjų pagalba kuria muzikinę programą, kurią parodo galutiniame koncerte. Pasak V.Abariaus, iš ten jis parsiveža ne tik sukurtą dainą, bet ir daugybę emocijų: "Po stovyklos visai vasarai pasisemiu kūrybinių atradimų. Ypač kai matai jaunesnius atlikėjus, kurie atneša kažką tokio keistai gražaus, ko dar nesi girdėjęs. Tai ir įkvepia – dalykai, kurių nesurasi ieškodamas."
Mane įkvepia atsitiktiniai dalykai, kažkas čia ir dabar. Būna ir tas momentas, kai jauti, kad tuoj kažkas bus. Ir tai atsiranda nuo visko – nuo aplinkos, tavo būsenos, emocijos.
Kilęs iš meniškos aplinkos
Atrodo, kad vaikino kūrybinis kelias buvo nulemtas iš anksto – visi jo šeimos nariai nestokoja kūrybingumo. Broliai ir sesė kūrybine veikla užsiėmė mokykloje, o mama laisvalaikiu pasinėrusi į vaidybą, režisūrą, poeziją ir kitas menines veiklas. "Mano šeimai menas yra gyvenimui praturtinti, o man kūryba yra ne tik pomėgis, bet ir darbas", – sako jis.
Gitara į V.Abariaus rankas atkeliavo iš vyriausiojo brolio – šiam besimokant groti, tuomet dar būdamas pradinėse klasėse, V.Abarius irgi paėmė ją į rankas pabandyti. Nuo to laiko po truputį tokių bandymų vis daugėjo, o kartu ir augo susidomėjimas dainuojamąja poezija. "Mama klausėsi "Aktorių trio", ir man jų muzika labai įdomiai skambėjo, buvo kitokia, negu grojo per radiją", – atsiminimais dalijasi jaunasis kūrėjas.
Vėliau, jau pramokęs groti gitara, jis mokykloje pradėjo koncertuoti, tačiau nežiūrėjo į tai rimtai. Viskas pasikeitė tik jam pakeitus mokyklą, kurioje jis vylėsi galėsiąs rimčiau mokytis ir daugiau laiko skirti futbolui – kitai mėgstamai veiklai. Tačiau ten žemą ir sodrų vaikino balsą pastebėjo muzikos mokytoja. "Ji mane pagavo ir paprašė parodyti, ką moku. Tad pagrojau J.Liaugaudo "Universalią dainą", kurioje yra žodžiai "...o prie viso to dar turiu pasakyti, kad nuo seno tave žiauriai myliu", – lemtingą susitikimą su mokytoja prisiminė V.Abarius. Tąkart jo dainavimą girdėjusios moksleivės pradėjo šaukti iš susižavėjimo – tai buvo pirmoji akimirka, kai vaikinas pradėjo rimtai mąstyti apie ateitį, susietą su muzika.
"Kai kažkas pamato, kad tu gali, kai tu dar pats to nežinai. Ir tai parodo kryptį, kuria turėtum judėti toliau", – apsisprendimą prisiminė bardas.
Nestokoja tėvų palaikymo
Pasak vaikino, tėvai niekada nebandė jo nukreipti kitos, galbūt rimtesnės ir perspektyvesnės veiklos link, nereikalavo skirti daugiau laiko mokslams: "Iš tėvų pusės nebuvo jokių priekaištų, nes jie matė, kad aš nežiūriu į muziką paprastai, o stengiuosi." Būtent jie ir yra didžiausi jo palaikytojai, nepraleidę beveik jokių vaikino koncertų.
Nepyko tėvai ir tuomet, kai trumpam įstojęs į J.Gruodžio konservatoriją jaunasis atlikėjas ją vos po pusmečio metė, nes akademinis muzikos mokymasis atrodė per sunkus ir neteikiantis džiaugsmo. "Mano tėvai man leido daryti absoliučiai viską, taip pat ir klysti", – tėvų palaikymu džiaugiasi V.Abarius.
Svarbiausia muzikoje – bendrystė
Jau nuo mokyklos laikų vaikinas yra surengęs nemažai koncertų, aktyviai dalyvauja įvairiuose dainuojamosios poezijos konkursuose, bardų stovyklose, tačiau savo pasiekimų nesureikšmina ir konkurencijos nejaučia.
Konkursuose jis niekada nesiekė užimti kokią nors vietą, o dalyvavo tik dėl suteiktos galimybės įsivertinti save platesniu mastu ir pamatyti, kaip kuria kiti. "Man patinka, kad muzikoje yra bendrystė ir nėra didelės konkurencijos. Geriau daryti kažką kartu, sujungti visus, kad muzika vienytų, o ne skirtų", – sako jis. Vaikinas teigia šiuo principu ir besivadovaujantis, bei visad siekiantis jungti žmones: "Tu juk darai, kas tau patinka. Neturi daryti taip, kad būtum už kažką pranašesnis, geresnis. Stenkis tobulėti, kiek tau atrodo, kad reikia."
Nors pernai tapo S.Mykolaičio premijos laureatu, jaunasis bardas laimėjimo nesureikšmina: "Būčiau lygiai tą patį daręs, jei būčiau jos ir negavęs. Bet pasisekė, džiaugiuosi, ji dulka sau ramiai lentynoje, ir viskas." Tačiau V.Abarius pripažįsta – tai geras įkvėpimo šaltinis kurti toliau, nes supranti, kad darai kažką gero, kas patinka ir kitiems. "Man patiko S.Mykolaičio brolio pasakymas, kad nuo to momento, kai gauni apdovanojimą, tu nebebandai atrodyti kaip kažkas kitas, kas tave įkvepia. Tu jau susikuri save", – sakė jaunasis menininkas.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
0 komentarai -
2 komentarai -
DMN inf.3 komentarai
Izabelė