Po kelionės

Kalnuose gimė poezija ir svajonė apie privatų muziejų

Žinomas keliautojas ir fotomenininkas Paulius Normantas neseniai sugrįžo iš jau dešimtosios Himalajų ekspedicijos. Be Himalajų, P.Normantas dar turi dvi brangias pasaulio vietas – Vengriją, kurioje gyvena, ir Lietuvą, kurią kasmet aplanko. Jau įprasta, kad, užsukęs į “Klaipėdos” redakciją, jis pasidalina paskutinės kelionės įspūdžiais ir planais, gimusiais kalnuose.

Paskutiniosios Himalajų ekspedicijos kraitis - 7 tūkst. fotografijų. Tačiau ne šis skaičius P.Normantui turėjo mistinės reikšmės. “Dešim-tojoje ekspedicijoje manęs neapleido nuojauta, kad kažkas atsitiks - pataikysiu į dešimtuką, į taikinio centrą”, - pasakojo keliautojas. Ir tęsė: “Nusileidus nuo viršukalnės, man atsitiko stebuklas. Kasdien iki išnaktų praleisdavau vietos antikvariatuose, pradėjau pirkti tibetietišką religinę tapybą. Paskui atsikvošėjau, sustojau. Išgėręs daug arbatos supratau, jog Lietuvai privalau padovanoti dovaną – atidaryti privatų Rytų Azijos meno muziejų“.

Nuo 1989 metų, praleistų Himalajuose, Tibete, P.Normantas sukaupė nemažą sakralinio meno dirbinių kolekciją. Iš viso apie tris šimtus eksponatų – skulptūrų, tapybos darbų.

Tad Lietuvos sostinėje įsteigti Rytų Azijos meno muziejų – dabar yra svarbiausias keliautojo rūpestis. „Vilniuje jau pradėjau daryti ryžtingus veiksmus“, - teigė P.Normantas, paspėliojęs, kad muziejus gal atsidarys šių metų gale, o gal kitąmet.

Kiti šiemetiniai P.Normanto planai, kaip visada, susiję su fotografijų parodomis bei kelionėmis. Rudenį naują ekspediciją pradės nuo Nepalo, jei pilietinis karas šioje šalyje dar labiau neįsiliepsnos.

Keliautojas prisipažino, jog brandina idėją - išleisti savo poezijos knygą. Jai pavadinimą seniai turi – „Ugnis ant žalio peteliškės sparno“. Knygoje tilptų ir ankstesnė kūryba, ir paskutinioji poezija – haiku, gimusi dešimtosios Himalajų ekspedicijos metu:

Ir vėl naktinės,

Tos pačios peteliškės.

Ta pati vienatvė.

Ant Everesto, 5-6 km aukštyje, per keturias dienas parašė apie aštuoniasdešimt haiku. “Už tai esu dėkingas ne sau, bet kažkuriam iš mirusiųjų japonų haiku meistrų, kuriam tas kelias paras tapau mediumu”, - tikino P.Normantas. Jis neslėpė, kad su šia poezijos forma jam teko paprakaituoti. „Nors lietuviai yra iš prigimties lyrikai, bet iš septyniolikos skiemenų sukurti haiku – tai padaryti lietuvių kalba labai sunku. Bet kai atpranti gražbyliauti, tada suvoki haiku formulę“, - sakė keliautojas. Ir pacitavo dar vieną, lietuviams ypač patikusį haiku:

Visai nesvarbu,

Kad į stogą barbena.

Svarbu, kad lietus.