Kaip šis reiškinys inspiravo lietuvių juostos kūrėjus? Kiek filme klausiama, ar visada atsakoma? Apie tai – pokalbis su N. Mileriumi.
– „Johatsu“ – savanoriškas žmogaus dingimas tarsi į nebūtį, ištrinant savo tapatybę, socialinius ryšius ir kt. Tai gana gerai žinoma tema, be abejo, įdomi, aprašyta ne viename literatūros kūrinyje, tiesa, dažniau paliečiant psichologinį, dvasinį aspektą. Jūsų filme, regis, labiau dominuoja detektyvinė šio reiškinio pusė? Nors, atrodo, norėta aprėpti ir vieną, ir kitą, tačiau temos iki galo neišvystomos. Norėjote palikti daug erdvės žiūrovui? Tačiau kokios, nes geras filmas priverčia susimąstyti. Ties kuo fokusuojate žiūrovo dėmesį?
– Yra skirtingi būdai, kaip kūrėjas (režisierius, scenaristas) sąveikauja su žiūrovu. Vieni kūrėjai mėgsta suteikti žiūrovui pranašumo jausmą – kelti labai aiškius klausimus, suteikti iliuzinę laisvę į tuos klausimus atsakyti, kartu pasufleruojant ir galimus atsakymus.
„Johatsu“ atveju stangėmės eiti rizikingesniu keliu – pasiūlyti žiūrovui/ei kartu su pagrindine personaže pasinerti į nežinojimo būseną. Kodėl pagrindinė personažė leidžiasi į keistą kelionę, ieškodama dingusio visiškai jai svetimo vyro? Ar ji pati nuo pat pirmos akimirkos žino atsakymą į šį klausimą? Jei ji tai žinotų, pati jos kelionė nereikalautų maksimalios drąsos, maksimalios akistatos su nežinomybe.
Tai, kad personažės kelionės forma įgyja detektyvo elementų, yra ne esminis, o šalutinis tos kelionės bruožas. Michelangelo Antonioni filme „Nuotykis“ veikia trys personažai: vienas kitam „įsipareigojusi“ vyro ir moters pora ir jų artima draugė. Kai „įsipareigojusi“ moteris dingsta, gali kilti daug detektyvinių klausimų, kas jai atsitiko: ar ji nusižudė, ar ją nužudė jos partneris, o gal ją nužudė pavyduliaujanti šeimos draugė? Filme M. Antonioni neatmeta nė vieno iš šių klausimų, bet susitelkia į tuos žmones, kurie liko, – į vienišą partnerį ir šeimos draugę. Taip detektyviniai klausimai lieka nuošalyje, o centre ima dominuoti egzistencija tų dviejų asmenų, kurie išgyvena moters dingimą.
Žinoma, „Nuotykis“ yra tik vienas iš pavyzdžių, kaip detektyviniai klausimai tampa šalutiniais, nors, atrodo, turėtų dominuoti. Filmo eigoje žiūrovui gali (ir turėtų) kilti klausimai, kodėl personažė peržengia vieną tabu po kito? Kodėl ji rizikuoja taip radikaliai, kad patenka į aplinkybes, kurios grasina pačiai jos egzistencijai? Kodėl jai reikia maksimalaus pavojaus ir sukrėtimo? Kodėl jos netenkina jos įprastas gyvenimas?
Džiaugiuosi, kad jau yra tekę kalbėti su žiūrovais, kurie užsikrečia šiais klausimais, juos atpažįsta, susieja juos su savo pačių gyvenimais. Atsakymų į šiuos klausimus, savaime suprantama, nenorėčiau formuluoti.
Kadras iš filmo „Johatsu“.
– Išties, pavojaus ir sukrėtimo žmogus neretai siekia ir žiūrėdamas siaubo filmus, nors viduje dažniausiai nori ramybės, poilsio. Tačiau pagrindinės filmo personažės darbas morge ramybės kažin ar gali suteikti. Vis dėlto, egzistenciniai klausimai filme neišryškinti, galbūt labiau supoetinti, tačiau atsirandančią poetiką gožia detektyvinė linija, tarsi tam, kad būtų aštriau. Galbūt todėl, kad koncentravotės į jauną žmogų, kuris blaškosi, nežino, ko nori, neretai ir beprasmiškai rizikuoja?
– Ne vienus metus Vilniaus universitete dėsčiau kursą „Religinis kinas“ ir pastebėjau, kad religinį kiną verčia religiniu ne tiek tiesiogiai išreikšti religiniai klausimai, kiek personažų būvis ir paskata tuos klausimus kelti. Kartais tik nujaučiami ir numanomi klausimai yra vertingesni už tiesiogiai formuluojamus. Taip yra ir „Johatsu“ atveju – nebūtina formuluoti egzistencinių klausimų bet kokia kaina, daug svarbiau parodyti personažą situacijose, kuriose šie egzistenciniai klausimai sau (ir patiems žiūrovams) bus nujaučiami. Ne visi žmonės aiškiai žodžiais išreiškia savo troškimus ir egzistencinius poreikius. Kartais tie poreikiai yra tik nesąmoningai suvokiami, taigi patiems personažams (ir žiūrovams) reikia nemažai patirties ir laiko, kad nesąmoningai suvokiamoms egzistencinėms reikmėms suteiktų žodinį pavidalą.
Mūsų filmo pagrindinė personažė ir yra tokia „mažakalbė“ – jai reikia kelionės ir gana radikalių sukrėtimų, kad surastų žodžius savo nuojautoms ir jausmams. Nemanau, kad reikėtų aiškinti šias personažės nuojautas ir jausmus, nes pats filmas sudaro galimybių tas nuojautas atskleisti. Tačiau paryškinti pirminę poziciją, nuo kurios prasideda personažės kelionė, yra gana svarbu. Tikiu, kad gali atrodyti, jog darbas morge nesuteikia ramybės ar net yra nemalonus. Tačiau dar prieš mums dirbant prie scenarijaus pažinojau vyrą, kurio darbas buvo vežioti mirusiųjų kūnus – jis buvo tiesiog pozityvumo įsikūnijimas. Itin optimistiška ir puikiai juokaujanti buvo ir morgo, kuriame filmavome, darbuotoja, kuri konsultavo mus filmuojant morgo scenas. Pasak jos, jai ir jos bendradarbiams jų darbas itin patinka ir jie jokiu būdu jo neatsisakytų. Taigi mūsų pagrindinė herojė priklauso profesijai, kurią daugelis iš mūsų laikytų radikalia ar nejaukia, tačiau jai pačiai taip neatrodo. Vadinamuosius detektyvinius iššūkius jai priimti taip pat nėra neįmanoma – žymiai sudėtingesnė jai yra jos pačios akistata su savimi, savo norais ir troškimais.
Nebūtina formuluoti egzistencinius klausimus bet kokia kaina, daug svarbiau parodyti personažą situacijose, kuriose šie egzistenciniai klausimai bus nujaučiami.
– Minėjote, kad dirbote kaip gera komanda, vis dėlto nelengva įsivaizduoti dvi menines asmenybes prie vieno kūrinio, o ir dviem šiuo atveju gal net sunkiau nei vienam. Kodėl nutarėte filmą kurti dviese, ar išties nuo pradžios iki galo vienas kitą supratote, papildėte ir nekilo jokių klausimų ir skirtingų sprendimų?
– Žinoma, niekada (ar beveik niekada) nėra taip, kad du kūrėjai dirbtų kaip vienas. Vieno ar kito laipsnio skirtumai, be jokios abejonės, egzistuoja. Tačiau svarbu, ar darbo procese tuos skirtumus išryškini, ar pasinaudoji proga pažvelgti iš kito žmogaus perspektyvos. Jei tai pavyksta, pamatai ir įvertini skirtingus personažo elgesio modelius, skirtingas scenarijaus vystymo perspektyvas.
Prieš keletą metų buvau parašęs scenarijų „Antigonė“. Jo nebevysčiau, bet po kelerių metų prie jo grįžau ir pasiūliau Linai prisidėti ir kartu įgyvendinti sumanymą. Iš „Antigonės“ liko pradinis įvykis – ne to kūno atvežimas – dar keletas dalykų, bet pagrindinį rašymo darbą atliko Lina. Radome johatsu (žmogaus dingimo) fenomeną, pradėjome savęs klausti, kokie egzistenciniai iššūkiai su šiuo fenomenu yra susiję. Dirbant ir susiklostė dialogo santykis.
Dialoge svarbu ne tai, kad dialogo partnerių požiūriai visiškai sutaptų, o tai, kad jie derėtų ir nebūtų priešingi. Dar rašant scenarijų dalyvavome „Torino Film Lab“ – garsioje scenarijaus vystymo mokykloje. Dalis režisierių pirmą kartą pristatė savo sumanymus. Buvo ir taip, kad, susidūrę su išoriniu vertinimu ar kritika, sutrikdavo, pradėdavo viską iš pagrindų keisti. Mes tą galimybę – pažvelgti į sumanymą kito / kitos akimis – jau visada turėjome. Būtent tokią galimybę dirbant kartu labiausiai ir vertinu.
Naujausi komentarai