„Šie metai buvo pirmieji, kai nuosekliai sekiau Lietuvos kino industrijos peripetijas ir, be abejo, metus vainikuojančius „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus. Paviešinus nominantų sąrašą, stebėjau ugningą diskusiją, kilusią dėl geriausio ilgametražio dokumentinio kino filmo kategorijos. Pažiūrėjus ceremoniją, kurioje jau po antrosios nominacijos paskelbimo buvo aišku, kad kone vienareikšmis šių metų laimėtojas bus „Pietinia kronikas“, man pasirodė svarbu pareflektuoti apie prieš apdovanojimus kilusią diskusiją, pačius apdovanojimus ir jos reikšmę Lietuvos kino industrijai. Kadangi dviese rašyti visada smagiau nei vienai, kartu su Simu sujungėme smegenis, jėgas ir mintis ir nusprendėme kartu kibti į diskusiją apie „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus ir panagrinėti tai, kas, mūsų nuomone, nedažnai aptariama“, – teigia Kamilė.
„Šie metai man tapo ir stebėjimo, ir nutylėjimų metais. Nors „Sidabrinės gervės“ išlieka reikšmingiausi nacionalinio kino apdovanojimai, vis dažniau pagaunu save svarstant: ką jie šiandien reiškia? Ką jie pasako ne tik apie mūsų kiną, bet ir apie tai, kaip jį vertiname? Šių metų ceremonija kėlė dvejopų jausmų – viena vertus, buvo akivaizdu, kad triumfuos „Pietinia kronika“, kita vertus, liko daugybė neištartų klausimų apie pačią sistemą, kriterijus, nugalėtojų atrankos logiką. Man apdovanojimai tapo savotišku lakmuso popierėliu, atskleidžiančiu, kaip keičiasi kino lauką formuojantys prioritetai. Pasinaudoję tuo, kad esame iš skirtingų studijų kursų ir mūsų santykis su Lietuvos kino lauku nevienodas, kartu su Kamile nusprendėme pažvelgti į „Sidabrinių gervių“ apdovanojimus kaip į reiškinį: ne tik reflektuoti šių metų rezultatus, bet ir pamėginti suprasti, ką jie šiandien pasako apie mūsų kino bendruomenę: jos skonį, susiskaldymus ir viltis“, – sako Simas.
– Kas svarbiau: kultūrinė vertė ar matomumas industrijoje?
K. Z.: Gana pamatinis ir paprastas klausimas, tačiau, stebint visą šį šurmulį, kilusį dėl nenominuoto filmo, sunku jo neužduoti. „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ (rež. Giedrė Beinoriūtė) yra vertingas savo pasakojama istorija ir lietuviškų tradicijų užfiksavimu. Galima teigti, kad ir tokie filmai kaip „Sesės“ (rež. Laurynas Bareiša) ar „Pietinia kronikas“ (rež. Ignas Miškinis) atskleidžia tam tikras lietuviškas tradicijas, tačiau čia jos abstraktesnės ir labiau susijusios su tautos charakteriu nei su istoriniu ar liaudišku paveldu. „Pievėnų“ pranašumas yra ir pati dokumentinė prieiga – nors visi suprantame, kad dokumentikos subjektai dažnai elgiasi kiek kitaip nei realybėje, nes žino, kad yra filmuojami, visgi jų kasdienybė tikrai autentiškesnė nei vaidybiniame filme. Tad manau, kad filmo stiprybė ir yra tam tikros realybės atskleidimas ir išsaugojimas – neaišku, kiek pievėniškiai dar tęs tą Velykų tradiciją, tačiau „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ gyvuos ir minės daugelio užmirštą kryžiaus sergėjimą ateities kartoms. Dėl meninės vertės galima ginčytis (Simas gal taip ir padarys), tačiau paveldo išsaugojimo prasme šis filmas neabejotinai svarbus ir reikšmingas. Tačiau, užuot prisiminę režisierės meistriškumą ar atrastą istoriją, mes skundžiamės, kad filmas nebuvo nominuotas vietinių kino apdovanojimų. Be abejo, į filmą įdėjus daug meilės, pastangų ir laiko, norėtųsi, kad jis būtų pripažintas kino industrijos kolegų, tačiau ar verta tiek susitelkti į apdovanojimus? Ar neužtenka, kad „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ buvo palankiai vertinamas tiek kritikų, tiek žiūrovų ir akivaizdžiai atrado savo auditoriją? Galų gale, juk filmas laimėjo geriausios lietuviškos premjeros apdovanojimą „Kino pavasaryje“, sulaukė specialaus paminėjimo Kyjivo „DocuDays UA“ festivalyje. Tad, nors apmaudu, kad „Sidabrinė gervė“ neatskrido pas G. Beinoriūtę ir visą jos filmo kūrybinę komandą, nemanau, kad tai kažkaip pakenkė filmui ar parodė žiūrovams, kad jis nevertas jų laiko, – juk negali visi filmai atsidurti dėmesio centre. Viena iš „Sidabrinės gervės“ komisijos narių, kino kritikė Aistė Račaitytė, po nominacijų paskelbimo kėlė klausimą, ar išvis komisijos reikia, jeigu jos sprendimai nuolat sulaukia kritikos lavinos, ir svarstė, kad galbūt visa bendruomenė turėtų rinkti laimėtojus. Tačiau, kaip teigė kritikė, „ar visi būtų pasiruošę rizikuoti būti išvis nepaminėti nacionaliniuose apdovanojimuose“? Gal tai nuskambės kiek pašaipiai, tačiau galima ir pasidžiaugti, kad ne visi šiemet išleisti filmai buvo nominuoti. Man tai siunčia žinią, kad Lietuvos kino industrija plečiasi ir auga taip, kad iš tikrųjų yra pasirinkimas, ką nominuoti. Vadinasi, išbridome iš skurdžių kelių filmų per metus ir galime didžiuotis, kad kūrinių ir naujų kūrėjų, kuriuos pastebi kino asociacijos ir komisijos, vis daugėja. Be abejo, „Sidabrinės gervės“ nominacija nėra vien prestižo ar meninės vertės matas – šie apdovanojimai transliuojami per LRT, tad vien filmų paminėjimas reiškia, kad apie juos sužinos didesnė Lietuvos žiūrovų dalis. Kartu šia ceremonija pažymima, kas šiuo metu svarbiausia lietuvių kine ir kokie filmai sulaukia daugiausia žiūrovų ir kritikų dėmesio. Tad pakartosiu – nors suprantama, kodėl kilo nepasitenkinimas dėl komisijos sprendimo nenominuoti „Sacrum ir profanum Pievėnuose“, tai nereiškia, kad filmas neturi meninės ar kitokios išliekamosios vertės.
S. N.: Tikrai norėčiau pasiginčyti. Kad ir kaip keistai skambėtų, manęs visiškai nenustebino, kad G. Beinoriūtės filmas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ šiemet nebuvo nominuotas. Giliai viduje nujaučiau, kad dėl šio filmo yra tam tikrų problemų, kurios, mano manymu, prisidėjo prie jo nematomumo. Vienintelis nustebinęs dalykas – faktas, kad filmas, pelnęs asociacijos AVAKA prizą kaip geriausia lietuviška premjera „Kino pavasaryje“, vėliau liko visiškai nepastebėtas „Sidabrinės gervės“ komisijos. Tai kelia klausimų ir tam tikrą ironijos pojūtį, ypač žinant, kad abi iniciatyvas kuruoja ta pati institucija. Vis dėlto nesu linkęs to laikyti neteisybe – priešingai, būčiau linkęs palaikyti komisijos sprendimą. Apie šį filmą norėjau kalbėti anksčiau, bet sudvejojau – mano kritinis požiūris, atrodė, kertasi su dominuojančiu diskursu. Tačiau šiandien matau, kad abejojančių yra daugiau. Man filme labiausiai pritrūko režisierės vizijos ir aiškios autorinės pozicijos. Jis primena klasikinę laukinės gamtos dokumentiką su principu: stebėk, bet nesikišk. Nors jame fiksuojamos nykstančios tradicijos, pati režisierė jų nei reflektuoja, nei kelia problemą, tik pabaigoje atsidūsta: „Gaila, bet greičiausiai ši tradicija išnyks.“ Tuomet kyla klausimas: jeigu tradicija nyksta – gal ji jau prarado aktualumą? Jei taip – kokia šio filmo prasmė? Filme trūksta kritinės distancijos ir klausimų, kurie skatintų gilesnį žiūrovo santykį. Tai atspindi ir lankomumas – kai kurie „Forum Cinemas“ seansai sulaukė vos dviejų–keturių žiūrovų. Galbūt mažesniuose miesteliuose auditorijos reakcija buvo šiltesnė, tačiau platesniame kontekste filmas nerado savo žiūrovo. Tai taip pat signalas, kurio nereikėtų ignoruoti. Svarbu paminėti ir komisijos išsakytas dvejones dėl tam tikrų antisemitinių nuotaikų filme. Net jei tai nebuvo oficiali priežastis filmo neįtraukti į nominantų sąrašą, man kyla esminis klausimas: ką darė režisierė, kad šie momentai nebūtų palikti kaip „take it or leave it“? Kodėl nebuvo pabandyta permąstyti pačios tradicijos etiškumo ar aktualumo? Tai nereiškia, kad filmas bevertis – jis struktūriškai aiškus, techniškai kokybiškas. Tačiau tai, kad jis neįtrauktas į nominacijų sąrašą, mano akimis, yra labiau signalas nei neteisybė: dokumentikai vien tik stebėjimo neužtenka – būtina ir mintis, ir pozicija. Todėl vietoj kaltinimų vertėtų užduoti klausimą: kodėl šiemet buvo nuspręsta taip, o ne kitaip? Ką šie sprendimai sako apie dabartinę Lietuvos kino lauko būklę? Galbūt tai, kas įvyko šiemet, liudija apie didesnius pokyčius visoje industrijoje? Galbūt vertėtų kelti ne tik klausimą apie konkretų filmą, bet ir pastebėti bendrą tendenciją – kodėl dokumentinis kinas šiemet liko paraštėse, o pagrindinį dėmesį susirinko vaidybiniai filmai?
– Kodėl šių metų „Sidabrinių gervių“ nominacijų ir apdovanojimų sąrašai galėjo atrodyti taip ir ne kitaip?
S. N.: Nuo pat pradžių laukiau šių metų apdovanojimų ir to, ką vadinau trijų titanų kova: filmų „Sesės“ (rež. L. Bareiša), „Pietinia kronika“ (rež. I. Miškinis) ir „Akiplėša“ (rež. Saulė Bliuvaitė). Bandžiau spėti, kas laimės, lyg stebėčiau sporto čempionatą, kuriame sveriami ne tik taškai, bet ir emocijos. Pirmasis spėjimas buvo – L. Bareišos „Sesės“. Ne tik dėl režisieriaus vardo, bet ir dėl aiškios socialinės temos, kruopštaus vizualinio sprendimo ir įdomių dramaturginių pasirinkimų. Tačiau, paskelbus nominacijas, nuomonę greitai pakeičiau: aiškus būsimas lyderis – „Pietinia kronika“. Tą akimirką supratau – šiemet laimės ne komisija, ne kritika, o žiūrovai. Tai, be abejo, yra ženklas. Ženklas, kad po ilgo kultūrinio sąstingio, kurį sukėlė pandemija, Lietuvos kinas grįžta į auditorijos akiratį. Dar neseniai, prieš COVID-19, bilietų pardavimai siekė 4,26 mln. eurų, tačiau pandemija šią statistiką sumenkino iki 1,33 mln. eurų. Metai bėgo, o klausimas liko tas pats: ar žiūrovai grįš? Ar kino teatras dar turi reikšmę kasdienybėje, kai viską galima žiūrėti namuose? „Pietinia kronika“ parodė: atsakymas – taip. Žiūrovai grįš, jei jiems bus duota tai, kas jų laukia: nuoširdi, artima, jų balsu pasakota istorija. Tad kodėl šiemet „Sidabrinė gervė“ pasuko būtent šiuo – žiūroviškumo – keliu? Kodėl, kai rež. Eglė Vertelytė pasiūlė profesionalų, daugiasluoksnį komercinio kino („Gardutė“) pavyzdį, salės liko pustuštės? Gal todėl, kad filmo komunikacija buvo klaidinanti – „kulinarinė komedija“, kurioje trūksta kulinarijos ir komedijos. Išduotas žiūrovas paprasčiausiai negrįžta. Filme „Pietinia kronikas“ buvo visko, ko žiūrovas galėjo tikėtis: emocionaliai atpažįstamas pasaulis, nesudėtingas naratyvas, juoko ir skausmo pusiausvyra. I. Miškinis dar kartą įrodė, kad puikiai jaučia publikos pulsą. Todėl ši pergalė – ne staigmena, o logiška baigtis laikotarpio, kai į pirmą planą iškilo ne kūrėjų ambicijos, o auditorijos poreikiai. 2025-ųjų „Sidabrinės gervės“ nėra nei nuolaida masėms, nei klaidingas sprendimas – tai aiškus, tikslingas žingsnis. Komisija pasirinko ne tik tai, kas buvo žiūrima, bet ir tai, kas tuo metu buvo reikalinga. Šiemet reikėjo pripažinti: žiūrovas sugrįžo. Tai nėra vien rinkodaros pasekmė – tai kultūrinis įvykis. Tai nereiškia, kad rizikuojantis, konceptualus kinas neturi vertės. Tačiau šį kartą svarbiau buvo padėkoti žiūrovui. Padėka jam – tai įvertinimas filmo, kurį jis pasirinko pats. Tad kodėl laimėtojai būtent tokie? Nes šie metai buvo kitokie. Ir tokie jie turėjo būti.
K. Z.: Nors, žiūrint „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų transliaciją ėmė juokas girdint vien „Pietinia kronikas“ pavadinimą iš laimėtojus skelbiančių pranešėjų, man I. Miškinio ir visos kūrybinės komandos triumfas labai gražiai apibendrino šiuos metus kino industrijoje. Akivaizdu, kad lietuviškas kinas nemiršta, o kritikai ir žiūrovai gali sutarti ir dalytis favoritais. Nesinorėtų, kad kūrėjai dabar paraidžiui sektų „Pietinia kronikas“ pavyzdžiu ir darytų viską taip pat – adaptuotų literatūros bestselerius, kurtų tik komedijas ir tik istorijas, aktualias visiems. Aš tikiuosi, kad visi iš šio filmo pasisemsime nuoširdumo, tikrumo ir drąsos kurti ir eksperimentuoti taip, kaip norisi. Svarbiausia, viliuosi, nebijosime kurti žiūroviško kino – kaip mūsų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pirmam kursui sakė dėstytojas, režisierius Darius Miniotas: „Nebijokite būti suprasti.“ Lietuvos žiūrovas nekvailas, tačiau jis nori suprasti, ką žiūri ir ko vertas filmas, už kurį jis sumokėjo vieno ar kelių bilietų kainą.
– Kaip „Sidabrinės gervės“ komisija turėtų reaguoti į kritiką?
K. Z.: Kone kiekvienais metais, paviešinus „Sidabrinės gervės“ nominantų sąrašą, kyla diskusijos, kritika ir nepasitenkinimas komisijos darbu. Nors į ją visada renkami kino industrijos profesionalai, kino bendruomenė vis tiek dažnai jaučiasi netinkamai atstovaujama. 2023 m., paskelbus nominacijas, kilo šurmulys dėl to, kad neatsižvelgta į filmų profesionalumą ir kad kai kuriose kategorijose buvo vos trys ar keturi nominantai, nors leidžiama nominuoti penkis filmus. Tais metais buvo nuspręsta atsižvelgti į kritiką ir nominantų sąrašas buvo papildytas, nors kelios komisijos narės (Živilė Pipinytė, Jūratė Leikaitė ir Laura Almantaitė) pakartotiniame nominacijų posėdyje nedalyvavo. Kritikė Ž. Pipinytė laiške organizatoriams teigė, jog jai nepriimtina „kad „Sidabrinės gervės“ rengėjai pakluso socialinių tinklų šantažui ir surengė naują komisijos balsavimą“. Jos poziciją gynė režisierius Romas Zabarauskas, teigdamas, kad taip AVAKA (viena iš apdovanojimų organizatorių) kuria pavojingą precedentą, dėl kurio komisija nebus ginama nuo minios kritikos. Nors šių metų priekaištai buvo kur kas mažesni savo mastu, akivaizdu, kad polinkis visą pyktį išlieti ant komisijos niekur nedingo. Didžiulis nepasitenkinimas ir kritika, nuolat skriejanti komisijai, ne tik sunkina jos narių darbą, bet ir, kaip teigė šių metų komisijos pirmininkė, kino žurnalistė Ieva Šukytė, gali lemti, kad greitai jokie kino profesionalai nebenorės dirbti šio darbo. Į „Sidabrinės gervės“ komisiją deleguojami įvairių kino lauko asociacijų atstovai, t. y. savo srities profesionalai. Tai nereiškia, kad jų darbo negalima kritikuoti ar nepritarti komisijos sprendimams, tačiau ne veltui juos priima šie žmonės. „Sidabrinės gervės“ nominacijas skiriantys žmonės išmano kino meną iš įvairiausių pusių ir teigti, kad jų darbas neprofesionalus ar kitaip prastas, ne itin pagarbu. Tad nenustebčiau, jei po dar kelerių metų niekas ir nebenorės eiti į šias komisijas ir vėl klausyti, kaip blogai ir neteisingai jie dirba. Galiausiai, juk „Sidabrinėse gervėse“ „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ triumfavo ir žiūrovams, ir kritikams patikęs filmas „Pietinia kronikas“. Laurų susilaukė ir tarptautiniuose festivaliuose laimėjusi ir vietinę auditoriją atradusi „Akiplėša“. Šie ir kiti laureatai buvo svarbūs, ryškūs ir drąsūs darbai, apie kuriuos turėtume ir toliau kalbėti, o ne be paliovos diskutuoti, kas nebuvo nominuotas.
S. N.: Visgi šiemet pirmą kartą pajutau, kad galiu ramiai priimti komisijos sprendimus – be vidinio pasipriešinimo, be noro ginčytis. Gal tai – asmeninis pokytis. Gal tiesiog pasiekiau stadiją, kai vis daugiau pažįstu žmonių iš kino lauko, matau jų darbą, girdžiu jų dvejones ir diskusijas. Jaučiu didelę pagarbą komisijai, kuriai šiemet teko nelengva užduotis, ir man svarbiau ne tai, ar visi mano favoritai buvo įvertinti, o tai, kad sprendimai buvo sąmoningi, apgalvoti ir paremti kino supratimu, kuris gali skirtis nuo maniškio. Šiek tiek keista, bet vis dažniau galvoju, kad Lietuvos kino bendruomenei dar reikia išmokti priimti komisijos verdiktą neįsižeidžiant. Juk „Oskarų“ nominantų ar „Berlinalės“ sprendimai Lietuvoje neaptarinėjami su tokiu įkarščiu, nes visi supranta – vertinimas visada bus ribotas, subjektyvus, vienos akimirkos atspindys. Mes Lietuvoje dažnai norime, kad viskas būtų teisinga, bet pamirštame, kad menas nėra egzaminas. Galbūt viskas susiveda į tai, kad mūsų industrija yra labai glaudi – visi vieni kitus pažįsta, tad kiekvienas neįvertinimas atrodo asmeniškas. Tačiau gal tai kaip tik dar viena priežastis ugdyti pasitikėjimą. Jei šiemet mano mėgstamas filmas nepateko tarp nominantų – ne pasaulio pabaiga. Tai tik vienas iš šimtų galimų kino skaitymo būdų. Kartais priimti sprendimą, kuris nėra tavo, – ne pasidavimas, o pagarba visumai.
– Kokia „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų ateitis?
K. Z.: Tikėtina, kad „Sidabrinė gervė“ toliau gyvuos kaip iki šiol ir neatsisakysime nei komisijos, nei iki šiol gyvavusių apdovanojimų tradicijų. Kaip ir anksčiau, taip ir ateityje vienais metais kino bendruomenė bus labiau patenkinta nominacijomis ir nugalėtojais, o kitais kils daugiau diskusijų ir kritikos. Akivaizdu, kad ir šie, ir kiti apdovanojimai kino lauke yra gyvi ir atspindi nuolat besikeičiančią ir augančią mūsų industriją. Didžiausias pokytis, kurio norėčiau ir linkėčiau sau ir visiems, kas domisi kino menu, yra pagarba vienas kito darbui ir supratingumas. Žinoma, apdovanojimai užima reikšmingą vietą kino industrijoje, tačiau kartu norėtųsi išlaikyti stiprios ir atviros bendruomenės jausmą, dėl kurio galime džiaugtis tokiais ryškiais filmais kaip šiemet.
S. N.: Apdovanojimai visuomet atlieka veidrodžio funkciją – atspindi ne tik metų kiną, bet ir tai, kas tuo metu laikoma svarbiausia: kokios temos dominuoja, kokie požiūriai įgauna pirmenybę, kokia kalba pasiekia žiūrovą. Ateityje norėčiau, kad „Sidabrinės gervės“ dar aiškiau formuotų tą kultūrinę trajektoriją – ne tik reaguotų į sėkmę, bet ir ją prognozuotų. Kartu svarbu išlaikyti skaidrumą – tiek komisijos darbo, tiek komunikacijos su publika srityse. Visgi džiugu, kad diskusijos vyksta ir atsiranda žmonių, kuriems rūpi ne tik laimėtojai, bet ir patys procesai. Tai rodo, kad apdovanojimai tampa vis reikšmingesni – ne tik kaip momentinis įvykis, bet ir kaip bendruomenės refleksijos taškas. Galbūt būtent taip, žingsnis po žingsnio, „Sidabrinės gervės“ vertė ima augti – ne dėl šou masto ar dekoracijų, o dėl to, kad vis daugiau žmonių pradeda rūpėti, kokį kiną ir kaip mes nusprendžiame įvertinti.
Naujausi komentarai