Alejandro Zambra „Bonsai“

Iš ispanų kalbos vertė Alexandra Bondarev. Rara, 2021

„The New Yorker“ knygų apžvalgininkas Jamesas Woodas yra pasakęs, kad Alejandro Zambros apysaka „Bonsai“ jam primena parduotuvėse matomas naujas pinigines, kurios būna prikimštos netikrų kredito kortelių. Iš tikrųjų tiesos šiame pašmaikštavime esama. Tikra yra tik piniginė, t. y. šiame lakoniška kalba parašytame Čilės rašytojo kūrinyje papasakota dviejų jaunų žmonių meilės istorija. O ir šiai pristatyti puikiausiai pakanka vos pirmos apysakos pastraipos. Chulijus ir Emilija myli vienas kitą, jų santykiai turi visus būtinus jaunos meilės atributus, kurie dar pasipildo stipria aistra knygoms. Bet porelės ryšiai netrukus nutrūks, Emilija pasirinks savižudybę. Istorija tokia, ir čia A. Zambra ragina suklusti: „Visa kita – literatūra“ (p. 11). Toliau prasidės naršymas po kišenėles, prigrūstas netikrų kredito kortelių, nes „Chulijaus ir Emilijos istorija tęsiasi, bet nebėra tęsiama“ (p. 24).

A. Zambra savo nedidelės apimties knygos siužetą lanksto tarsi įkaitintą vielos virbą – lengvai ir sumaniai. Kūrinio pasakotojas įžūlokai pertraukinėja skaitantįjį, bendrauja su juo, bando įtikinti, pats spėlioja ir dvejoja. Taip pasakojimas keroja lyg vis pakerpamo ir kruopščiai formuojamo bonso šakelės. Sykį Chulijus ir Emilija perskaito vienos poros ir augaliuko istoriją, po kurios sutrinka, nes šios baigtyje tartum slypi ir jų pačių meilės baigtis. Vėliau, kai Chulijaus gyvenime nebelieka Emilijos, vaikinas, imituodamas rašytoją Gasmurį, rašo romaną, pavadintą „Bonsai“, „kurio jau nebesupranta esant savo ar svetimo, bet kurį nusprendė užbaigti, bent jau užbaigti įsivaizduoti“ (p. 44). Ir tai yra romanas apie vyrą, kuris prisimena mirusią savo jaunystės merginą ir kaip jie rūpinosi augaliuku, simbolizavusiu „milžinišką juos jungiančią meilę“ (p. 41). A. Zambra postmoderniai, bet išmoningai viską sujaukia, palikdamas mįslę, kaip visas šias korteles derėtų sukaišioti atgal į piniginę. Taip atsiranda „istorija, tampanti iliuzinių vilčių istorija“ (p. 24).

„Bonsai“ yra tikrai originalios prozos augaliukas. Tai talpi miniatiūra, kurioje susipina meilė ir mirtis, literatūra ir gyvenimas.

Alejandro Zambra „Asmeninis medžių gyvenimas“ 

Iš ispanų kalbos vertė Alexandra Bondarev. Rara, 2021

Kaip ir „Bonsai“ atveju, kitoje savo apysakoje, pavadintoje „Asmeninis medžių gyvenimas“, A. Zambra vėl mėgina nutrinti ribą tarp pasakotojo ir skaitytojo, pareikšdamas, kad ši knyga laike ir erdvėje gali egzistuoti esant tam tikrai sąlygai („Jai sugrįžus, romanas baigsis. Tačiau, kol ji negrįžo, knyga tęsiasi. Knyga tęsis tol, kol ji sugrįš arba kol Chulianas įsitikins, kad ji negrįš“ (p. 13). Kalbama apie kūrinio personažę Veroniką, kurios sugrįžtančios iš piešimo pamokos vieną vakarą laukia jos vyras Chulianas, literatūros dėstytojas ir sekmadieniais kuriantis rašytojas. Įdomu tai, kad jis taip pat rašo knygą „apie jaunuolį, pasišventusį auginti bonsą“ (p. 19), taip atsiranda paralelė pirmajai A. Zambros apysakai (abu šie prozos kūriniai leidyklos sprendimu įkurdinti vienoje dviguboje knygoje ir turi du skirtingus viršelius).

Bandydamas išvaikyti besitvenkiantį nerimą, Chulianas savo įdukrai Danielai seka pasakas iš susigalvotos istorijų serijos „Privatus medžių gyvenimas“. Užmigus mergaitei, vyro nepalieka nežinomybė dėl Veronikos, jo fantazija pradeda blaškytis tarp paprastų loginių jos dingimo paaiškinimų ir baisiausių scenarijų („Kai romanuose kas nors negrįžta, galvoja Chulianas, tai todėl, kad tam žmogui atsitiko kažkas bloga“ (p. 32). Veronikos laukimas yra tarsi pagrindinis apysakos kamienas, iš kurio pradeda augti ir šakotis kiti pasakojimai, nusidriekiantys per praeitį, dabartį ir ateitį. Chulianas prisimena savo vaikystę, gyvenimą iki Veronikos, išskleidžia istoriją apie jų pažintį, o galiausiai vaizduotėje projektuoja ateities epizodus, kuriuose jau suaugusi įdukra Daniela perskaito kuklią Chuliano parašytą knygą.

Manyčiau, kad A. Zambros unikalumas slypi jo, kaip autoriaus, gebėjime sklandžiai pasakoti ir vis tiek neparašyti storiausio romano. Apysakos žanro erdvės jam visiškai pakanka atlikti įstabiems literatūriniams viražams – žaisti siužetu, laiko trajektorijomis, štrichuoti abstrakčius personažų vidinius pasaulius. O ir pats autorius kadaise yra užsiminęs, kad didžioji Čilės literatūros paslaptis yra bedugnė tarp to, kas pasakyta, ir to, kas užrašyta.

Madeline Miller „Achilo giesmė“

Iš anglų kalbos vertė Adonė Mitkevičienė. Baltos lankos, 2021

„Kiekvieno dievų vaiko gyslomis kraujas teka kitaip“, – debiutiniame romane „Achilo giesmė“ rašo amerikiečių autorė Madeline Miller. Juodas katinas fatalizmas graikų mituose sėlina iš paskos visiems – paprastiems mirtingiesiems, pusdieviams ir galingiausiems Olimpo dievams. Įspūdingų mūšių, dieviškų aistrų ir žmogiškų herojų Graikijoje kraujas yra nulemtas, įliejamas į kiekvieną gyvą širdį trijų moirų, atsakingų už likimo vyksmą. M.Miller, nuo ankstyvos vaikystės lydima susižavėjimo „Iliada“ ir „Odisėja“, pasirinkusi klasikinės filologijos studijas ir kiek įmanoma priartėjusi prie gausaus literatūrinio antikos paveldo, mano nuomone, yra nuostabi mito interpretuotoja. Jos subtilus pasakojimas apie Achilą ir Patroklą, be abejo, yra tik nedidelė to mito šukė, tačiau pažiūrėkite, kokia ji nupoliruota ir spindinti. Paprasčiau tariant, rašytoja pasiekė tai, ko ir siekia kiekvienas rašytojas: atradusi puikų įkvėpimo siūlą, iš jo išaudė savąjį kūrinį. Ir ne, čia niekas tikrai neketino konkuruoti su senoliu Homeru.

„Achilo giesmės“ balsas yra Patroklas, vaikystėje dėl netyčinės žmogžudystės tapęs tremtiniu „su nenuplaunama dėme“ (p. 42). Jis neteko karališkųjų teisių ir buvo ištremtas į valdovo Pelėjo rūmus, kur susipažino su šio sūnumi Achilu, kuriam dievai jau iš anksto pažadėję titulą: jis – aristos achaion, geriausias iš graikų. Achilas yra pusdievis, gimęs iš jūrų nimfos Tetidės įsčių, grožio, jėgos ir vikrumo įsikūnijimas, o Patroklas, therapon, arba jo ginklo brolis, – visiška Achilo priešingybė. Tačiau dar Pelėjo rūmuose tarp jaunuolių ima rastis ypatingas ryšys, kuris juos pavers neišskiriamais mylimaisiais. Achilo ir Patroklo charakterių skirtumai leidžia jiems vienas kitą papildyti ir tampa vienu iš varikliukų, sukančių romano veiksmą. Be to, Achilui suteiktas ne tik didvyrio titulas. Jis gan anksti sužino, kad jam lemta žūti legendiniame Trojos kare. Todėl tam tikra prasme knyga pasakoja ir kraupios neišvengiamybės prisijaukinimo istoriją. Nes dievų ir moirų žodis – nepakeičiamas. Tačiau Patroklo giesmė skamba ir po abiejų mylimųjų mirties. Man tai pasirodė vienas gražiausių ir paveikiausių šio romano sprendimų.

Ocean Vuong „Žemėje žavūs mes tik akimirką“

Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė. Kitos knygos, 2021

Atmintis – gudriai sukonstruota juodoji dėžė, kuri, iki pabaigos veikdama nepertraukiamai, nuolat įrašo net ir nereikšmingiausius gyvenimo epizodus. Bet taip pat atmintis „yra pasirinkimas“ (p. 93), vienų ar kitų epizodų atgaivinimas bei suprojektavimas į išorę, į ateitį, tad autobiografinis tekstas visada yra tam tikra sąmoninga, iš atminties išgriebtų šviesiųjų patirčių ir tamsiųjų traumų selekcija. Debiutinis poeto Oceano Vuongo romanas „Žemėje žavūs mes tik akimirką“ yra ilgas, skausmingu atvirumu pulsuojantis, laiko skalėje trūkčiojantis ir iš fragmentų rankiojamas išpažintinis laiškas beraštei mamai, kurios išsilavinimas nutrūko dar Vietname, amerikiečių napalmo apsiausty („tikimybė, kad šis laiškas tave pasieks, yra menka – būtent perskaitymo neįmanomybė man ir leidžia tęsti šį pasakojimą“ (p. 135–136). Pasakojimo tęstinumas, visiškas atsivėrimas galimas iš dalies todėl, kad adresatas yra tarsi kitapus – negalintis nusigręžti, neišklausyti, pasmerkti.

Ši knyga yra tapsmo istorija, jauno ir jautraus žmogaus mėginimas išsilaisvinti, pamažu atrandant ir suvokiant savo bundantį seksualumą, svetimą kalbinę ir kultūrinę terpę, o kartu ir egzistenciškai trapus kolibriškas judėjimas „taip greitai vien tam, kad išsilaikytum vienoje vietoje“ (p. 82). O. Vuongas man visų pirma yra poetas, turintis „pilną pilvą anglų kalbos“ (p. 39), neišvengiamai panardintas šioje kalboje ir ieškantis progų ją ištirti, ja suabejoti. Nes tada, kai „gimtoji kalba sunyksta“, ji „yra ne tik tuštumos simbolis, bet ir pati tuštuma“ (p. 45). Ją privalu užpildyti, todėl pradedama kalbėti tavo artimųjų gyvenimus sunaikinusios kultūros žodžiais.

O. Vuongo romane desperatiškai siekiama atgaivinti suardytą komunikaciją, net jei ji nebeturi realių sąlygų įvykti. Komunikuoti su brangiausiais – gyvais ir mirusiais – žmonėmis, su praeitimi, kuri nėra vien tik „fiksuotas ir snaudžiantis peizažas“ (p. 41). Bendrauti su traumuojančiomis patirtimis, kurios slypi tamsiausiuose juodosios dėžės užkaboriuose ir niekada nepaleidžia. Net jei visi karai pasibaigę, visada yra vienas, kuris vyksta dabar („Šiaip ar taip, visi čia esame tik kartą“ (p. 215).