Ne smerkti, bet atskleisti

Tai pirmas bandymas Lietuvoje požiūrį į knygų piratavimą aptarti iš visų trijų susijusių šalių – knygas skaitančių, jas rašančių ir jas leidžiančių – perspektyvos. "Mes neturėjome tikslo ištirti, gerai tai ar blogai. Mums rūpėjo skaitytojų, autorių ir leidėjų ekosistemos požiūris į piratavimą. Kaip ši grupė supranta patį reiškinį", – pristatydamas darbą sakė dr. A.Gudinavičius.

Kalbant apie tyrimo rezultatus, anot mokslininkų, svarbu prisiminti istorinį kontekstą. Esame išskirtiniai turėdami knygnešystės reiškinį, kurį 2004 m. UNESCO įvertino kaip unikalią veiklą, pasaulyje neturinčią atitikmenų. Bandant išvengti caro draudimų, Mažojoje Lietuvoje spausdintos ir slapta į Lietuvą gabentos lietuviškos knygos, periodiniai leidiniai.

Sovietinėje okupacijoje susiformavo nuostata, kad vogti iš valstybės nėra gėda, tai buvo tarsi savotiška rezistencijos forma. Europos mastu atlikti tyrimai rodo, kad piratavimas plačiausiai paplitęs būtent posovietinėje erdvėje. Pirmaujančios šalys: Lietuva, Bulgarija, Latvija. 2019 m. ES intelektinės nuosavybės tarnybos duomenimis, net 45 proc. Lietuvos jaunuolių naudojasi nelegaliu turiniu: šioje srityje užimame pirmą vietą ES.

Paradoksas, kad didžiausias nelegalių knygų platinimo šaltinis dažniausiai yra patys autoriai (gajus požiūris, esą, jei mano knygas vagia, vadinasi, esu šio to vertas).

Mokslininkai, siekdami išsiaiškinti skaitytojų, autorių ir leidėjų požiūrį į piratavimą, tyrimo metodologijos pagrindu pasirinko pusiau struktūruotų anoniminių interviu metodą.

Vagiame ir padedame vogti

Kaip pagrindines piratavimo priežastis visos trys tiriamųjų grupės išskyrė legalių elektroninių knygų pavadinimų ir jų įsigijimo galimybių trūkumą; ekonomines priežastis (kai, užuot pirkus brangias knygas, įsigijant nelegaliai galima sutaupyti); moralines nuostatas ir įpročius (tebegaliojanti nuostata: iš valstybės ir verslo vogti nėra gėda ir informacija turi būti laisva); lengvą ir greitą prieigą prie nelegalių knygų.

Paradoksas, kad didžiausias nelegalių knygų platinimo šaltinis dažniausiai yra patys autoriai (gajus požiūris, esą jei mano knygas vagia, vadinasi, esu šio to vertas), knygų pardavimų platformų ir spaustuvių darbuotojai, kuriems nesvetima žema darbo kultūra.

Patys piratai, nors ir neprisipažįsta viešai pirataujantys, jaučiasi intelektualesni ir, nelikus galimybės piratauti, jie tvirtina, kad tiesiog mažiau skaitytų, bet legalių knygų vis vien nepirktų.

Mokslininkai – ne išimtis

Kitos atlikto tyrimo išvados: žmonės nori gyventi paprasčiau (nėra legaliai, o reikia dabar). Mokslininkai atskleidė, kad ir akademinėje bendruomenėje labai paplitęs piratavimas (mokslas Lietuvoje nebūtų įmanomas be piratavimo, paplitusi nuostata, esą, kam laukti knygos ar ją pirkti, jei tereikia vienos citatos), piratavimo įpročiai susiformuoja mokykloje ir kt.

Apibendrinančia citata ir įvadu į Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusią diskusiją tyrimo autoriai pasirinko šiuos vieno interviu dalyvio žodžius: "Tik dėl piratavimo Lietuva tapo vakarietiška ir ištrūko iš Rusijos kultūrinės įtakos. Daugeliui piratavimas nėra blogis. Tai galimybė greitai, lengvai ir nemokamai susipažinti su informacija."