„Kultūriška tik toji tauta turi tiesą save vadinti, kuri turi savo meną. Menas – gi pats veikia kultūriškam ir morališkam draugijos pakėlimui. Ar galima tad muziką pavadinti tik tuščiu žaislu?! Niekuomet! Abelnai menas ir ypatingai muzika vienas iš dalykų, kurie labai tankiai suteikia didelę laimę žmonių gyvenime“, – rašė Mikas Petrauskas knygelės „Iš muzikos srities“ (Chicago, 1909) prakalboje.

Lygiai prieš 100 metų Juozas Žilevičius straipsnyje „Mūsų muzikos kūryba“ („Kūrybos keliais“), 1923), apžvelgdamas lietuviškos muzikos kūrėjus ir jų kūrybos leidinius, apie M. Petrauską rašė, kad „jo kūrinių spaudoje daugiau nekaip visų kitų drauge paėmus spausdintus Lietuvoje, tik deja, jo kūryba, būdama originalaus būdo, nesiplečia Lietuvoje ir tuo būdu yra beveik nežinoma apart operečių „Birutė“, „Consilium Facultatis“ ir „Lietuvių milionierius“.

J. Žilevičius rašė, kad apie M. Petrausko kūrybą „reikia plačiai skyrium rašyti“, mini jo įsteigtą muzikos mokyklą, originalių kūrinių ir harmonizuotų dainų leidinius ir pabrėžia: „Jei šiandien Amerikos lietuviai turi chorų, chorų vedėjų, dainininkų, muzikos mėgėjų tai tik dėka M. Petrauskui, kurs, savo kūrybą platindamas, auklėjo ir mokino savo tautiečius.“

Anot J. Žilevičiaus, Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas ir M. Petrauskas yra pirmoji lietuvių muzikos triada, trys aukštąjį išsilavinimą turintys vyrai, dirbę skirtingose pasaulio vietose, iš kurių „gimė eilė išlavintų kūrėjų, kurie šiandien kultūringai tęsia pradėtą senųjų darbą“.

Šiais metais minime 150-ąsias M. Petrausko gimimo metines. Apie jo gyvenimą, veiklas, muziką ir jos reikšmę susitikau pasikalbėti su kompozitore Zita Bružaite, koncertinės įstaigos „Kauno santaka“, nutarusios išmaniai paminėti šį jubiliejų, meno ir kultūros projektų vadove.

– Neabejoju, kad tuo metu žodžiai apie M. Petrauską skambėjo didingai – vienas iš pirmosios triados, senasis, išleidęs daugiau, nei visi kiti, tuo metu leisti, sudėjus, daug nuveikęs Amerikos lietuvių labui – ir juk visa tai tiesa! Vis dėlto pirmųjų dviejų iš šio trejeto kūrinius girdime chorų repertuare, Dainų šventėse, bažnyčiose. M. Petrauskui teko dalia būti minimam tik per jubiliejus? Kokia šiandien „Birutės“, kurią J. Žilevičius tik operete vadina, reikšmė? Kitų jo sceninių kūrinių, dainų? Tik istorinė ar vis dėlto ne?

– Jubiliejais visada iššaunamas proginių renginių konfeti. Taip yra pas mus ir svetur. Kiekvieną kartą bandome kartoti sau ir kitiems, įpindami apgailestavimo ar net priekaišto gaidą, kad paminėjimai nūnai pas mus susiję tik su apvaliomis datomis, tačiau sukaktys ir jubiliejai vis dėlto yra patogus kontekstas priminti, smalsumui sužadinti, istorijos ar tiesiog  kūrėjo ir jo darbų revizijos labui. Jei jubiliejus pasitinkamas kūrybiškai, o ne tik formaliai paminint, tai gali tapti įdomiu, informatyviu ar net atradimais paženklintu veiksmu.

Opera „Birutė“ yra pirmoji nacionalinė lietuvių opera ir tai yra mums visiems svarbi Lietuvos muzikos kultūros atžyma stebint nacionalinės operos raidą. Matome, kad M. Petrausko kūrybinis pasirinkimas daugeliu atveju sviro į teatro pusę. Lietuviškas žodis ir turinys, veiksmas, muzika sceninių kūrinių autoriui buvo ne tik lietuvybės propagavimo priemonė Lietuvoje, Amerikos lietuvių išeivijos bendruomenėse, bet greičiausiai ir jam pačiam labai mieli žanrai, nes teatras galėjo jungti ne tik muzikuojančius, bet ir sutelkti daug platesnį dalyvaujančių ir bendraminčių ratą.

Operečių rengėjai nekėlė sudėtingų uždavinių, galvojo apie muzikalių žmonių įtraukimą, lietuviško žodžio ir meno sąjungą ir vyraujančias aktualijas, kurios galėjo jaudinti M. Petrauską.

Netgi dainose (pvz.: „Atneša diedas kukulių viedrą“) yra užkoduotas teatrališkumo momentas, kurį palydi autoriaus nuoroda – „štukaunai“ (juokingai, linksmai, pokštaujant). Kad M. Petrausko operetės Amerikos lietuvių buvo laukiamos, iliustruoja Bostono (atrodo, 1915 m.) laikraščio „Darbininkas“ epizodas: „Boston Opera House „Gabija“ statė M. Petrausko operą „Velnias išradėjas“. Visu kuom vadovavo patsai kompozitorius. Ir mes matome, kad: nusamdyta vienas iš dideliausių ir gražiausių Bostono teatrų, intaisyta kostiumai ir kiti reikalingi reikmenys, artistai lošėjai parinkti iš įvairių kolonijų. Atėjo senai laukiamoji diena, visomis gatvėmis žmonės tik plaukia į teatrą kaip vanduo upėmis į jūres.“

– Mes esame gan pripratę į savo didžiuosius žiūrėti itin rimtai ir geriausiai per atstumą. Tačiau koncertinė įstaiga „Kauno santaka“ M. Petrausko jubiliejų nutarė paminėti ne itin rimtai – Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namuose skambės operečių ir dainų kaleidoskopas „Aš ir Mikas“, o kitur – operetės „Girių karalius“ ir „Šventoji naktis“. Ar klausimai, kelti prieš 100-metį ir to meto kūrybiniai bandymai aktualūs ir prasmingi šiandienos žmonėms?

– M. Petrausko asmenybė įkvepia. Prieš daugelį metų skaitydama Jūratės Burokaitės knygą, susidariau apie M. Petrauską nuomonę kaip apie labai charizmatišką asmenybę. Kadangi gan ilgai teko dėstyti Lietuvos muzikos istoriją, vis jausdavau, kad apie jį man būdavo žymiai įdomiau pasakoti nei apie kitus to laikmečio kūrėjus. Supratau, kad kompozitorius buvo neišsenkančio entuziazmo ir energijos versmė. Pasakojant apie Juozą Naujalį nelabai daug prijuokausi, nes buvo rimties žmogus, o M. Petrauską supusi aplinka, istorijos, kitų žmonių atsiminimai man pasirodė be galo spalvingi ir įtraukūs.

Kas pakuždėjo mintį nerti į M.Petrausko kūrybos sąsiuvinius? Visur skaitome apie operetes, jų aktualumą, atraktyvumą būtajame laike, tačiau realiai nė vienas mūsų nesame girdėję, matę. Buvo smalsu surasti, paskaityti, pasigroti klavyrus, galiausiai – nupūsti dulkes ir pabandyti visa tai parodyti. Mano kukliomis žiniomis, galbūt šios operetės bus premjeros Lietuvoje. Tiesą sakant, nemanau, kad jos taps amžiaus atradimu, tačiau aktualaus turinio, tinkančio šioms dienoms, yra daug. Antai M. Petrausko fantastiška vieno veiksmo opera „Girių karalius“, sukurta pagal Vlado Putvinsio vienaveiksmę dramą „Nežudyk“, moko gerbti gyvybę, operetėje „Šventoji naktis“ švenčiamas Kristaus užgimimas, tačiau džiaugsmingo  „Gloria“ fone įsiterpia ir velniška aplinka. Kaip ir mūsų gyvenime – šviesius dalykus bando užtemdyti tamsūs šešėliai ir juodos mintys.

M. Petrauskas – Žaltys M. Petrausko op. „Eglė žalčių karalienė“. JAV, 1924 m. Kauno miesto muziejaus fondai.

– M. Petrausko 150-mečiui paminėti atsirinkote 20 kompozicijų. Ką, kokiais kriterijais vadovavotės ir kodėl?

– Norėjosi peržiūrėti kuo daugiau operečių, sužinoti, kas tuo metu visuomenei buvo aktualu ir buvo operečių variklis, be to, labai įdomu buvo skaityti iš rankraščių ano meto šnekamuosius intarpus su daugybiniais kreipiniais „tamista“ ir kitokiais dabar jau nevartojamais žodžiais. „Atleisk, tamista, jei paklausiu tamistą, kuo tikslu tamista daktaru pasivadinai?“ operetėje „Consilium Facultatis“ Zdislovas kreipiasi į kitą veikėją. Tiesa, pirmame etape rinkausi iš gausesnio operečių skaičiaus, tačiau operečių kaleidoskopo programa turi būti sudaryta organiškai, todėl galiausiai liko aštuonių operečių fragmentai („Apvesdinkit mane“, „Consilium Facultatis“, „Tarnaitė pamokė“, „Vargonininko vestuvės“, „Prieglauda“, „Elgetos duktė“, „Užburtas kunigaikštis“, „Velnias išradėjas“).

– Man regis, absoliuti M. Petrausko išleista kūryba yra balsui ir fortepijonui, dainos, ansambliai, operų ir operečių klavyrai, o jūs susipažinote ir su jo rankraščiais. Pastebėjote kokią nors instrumentavimo specifiką, mėgstamų instrumentų?

– Matyt, rankraščiai neatspindi išskirtinio kompozitoriaus prielankumo vienam kokiam instrumentui. Radau kelias nuorodas (pvz., užrašas operetės „Šventoji naktis“ klavyre – „Piemenįs pučia dūdeles“, operetėje „Užburtas kunigaikštis“ – trimitas), klavyruose esama tutti nuorodų, vadinasi, būta instrumentinio pritarimo. Antai operetės „Vargonininko vestuvės“ partitūros rankraštis atspindi, kad orkestro būta kuklaus – fleita, klarnetas, valtorna, du smuikai, altas, kontrabosas.

Galbūt buvo orientuojamasi į tai, kas tuomet buvo po ranka, t. y. ką iš grojančių žmonių galėjo pakalbinti savo muzikai atlikti. Sklaidant rankraščius buvo įdomu skaityti įvairius autoriaus prierašus, nuorodas vaidinantiems, tačiau neapleido mintis, kad būta skubos, lyg reikėtų  dirbti greitai.

– Klastingas klausimas – kaip žiūrite į seniau gyvenusių mūsų kompozitorių kūrinių dabartines aranžuotes, redakcijas, instrumentuotes? Verčiau taip ar verčiau ne? Be abejo, pirmiausia galvojame apie Jurgio Juozapaičio, Arvydo Malcio, Giedriaus Kuprevičius atliktas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių redakcijas. Tačiau M. K. Čiurlionis – genijus, o M. Petrauskas?

– Visko nereikėtų perrenginėti kitais drabužiais, tačiau kai kuriems kūriniams būtų naudinga. Todėl mano atsakymas beveik visada būtų – taip. Orkestruotės, aranžuotės, redakcijos gali pailginti kūrinio gyvenimą, suteikti jam naujų atspalvių. Tai puiki alternatyva kompozitoriaus kūrinių sklaidai greta esančių autoriaus originalių kompozicijų. Nesvarbu, ar kalbėsime apie genijus, ar negenijus.

– Techninis klausimas – kiek sudėtinga, o gal, atvirkščiai, paprasta yra M. Petrausko muzika? Viešai pasklidęs faktas, kad jis rašė lietuvių bendruomenių atlikėjams mėgėjams, „Eglę žalčių karalienę“ Jonas Dambrauskas net redaguoti turėjo prieš pastatymą Valstybės teatre, to meto ir vėlesni muzikologai jo muziką vertino kaip stokojančią profesionalumo. Jūs turėjote galimybę nuodugniai susipažinti su jo kūryba. Kokia ji, vertinant šių dienų akimis, tačiau, be abejo, atsižvelgiant į laikotarpį ir to meto auditoriją?

– Muzika nesudėtinga, operečių fragmentai labai panašūs, vyrauja žanriniai paveikslėliai (maršas, valsas), kurie neišvengiamai panašūs savo melodijomis, faktūros sprendimais. Sakyčiau, kad tai pramoginio, dažnai – komiško turinio kūriniai su moralu apie alkoholio žalą, nederamą pasipūtimą, meilės intrigas ir pan. Suprantama, operečių rengėjai nekėlė sudėtingų uždavinių, galvojo apie muzikalių žmonių įtraukimą, lietuviško žodžio ir meno ryšį, vyraujančias aktualijas, kurios galėjo jaudinti M. Petrauską.

Apie operetę viename iš savo laiškų Juozui Otui Sirvydui 1910 m. M. Petrauskas sako: „Komedija prieinamesnė, taigi ją reikia pas mus tuom tarpu ir auklėt. Laikui slenkant – suteikt ir sunkesnį peną, bet tą sunkųjį valgį duot retai.“ Tad kaip vertinti šių dienų akimis anuomet kompozitoriaus sukurtus kūrinius? Žinoma, pasitelkus istorinę, sociokultūrinę aplinką. Kas anuomet buvo aktualu ir labai laukiama, šiandien gali pasirodyti keistai, tačiau ir tame keistume atpažinsime per amžius nekintančias žmogiškąsias ydas, kurios šiandien atspindimos kitomis priemonėmis, kitokiu naratyvu.

– M. Petrausko kūryba daugiaprasmė: yra operų, operečių, originalių ir harmonizuotų dainų. Kaip manote, kokia asmenybė slėpėsi po jo rimta, solidžia išvaizda? Juk į vienus jo kūrinių pavadinimus pažiūrėjus kyla smagios mintys, į kitus – daug klausimų. Štai tik keletas – „Velnias išradėjas“, „Mergele jaunoji, kam kojas kiloji?“, „Bernužėli, nesvoliok“, „Pasėjau kanapę“, „Gerkit, svečiai, žalių vynų“, „Parsivedžiau mergužėlę lepūną“, o šalia – „Sveikinimas darbininkų“, „Sukelkime kovą“, „Dainuosiu, kad mirę sukiltų“.

– Beveik 100 proc. esu įsitikinusi, kad M. Petrauskas pirmiausia yra teatro žmogus, turėjęs organizatoriaus gebėjimų. Dabar sakytume – galėjęs suvaldyti ir suvadybinti visus procesus. Muzikinę kūrybą nuolat lydėjo chorų organizavimas, mokyklų steigimas, dėstymas, leidyba, straipsnių rašymas ir pan.

M. Petrauskas operetės „Girių karalius“ klavyras. Leidėjas Lietuvių muzikos konservatorija Bostone, 1919 m. Kauno miesto muziejaus fondai.

– Ar šiandienos kompozitorių gyvenimas panašus į M. Petrausko, ypač gaidų ir įrašų leidybos, pedagoginio, organizacinio darbo atžvilgiu?

– Panašumo esama, nes kompozitorius turi būti ne tik muzikos kūrėjas, bet ir keliamyliais batais keliauti kuriamos premjeros link, numatydamas ir atlikdamas daugybę veiklų, kurios visai nesusijusios su muzikos rašymu. Tačiau šiandienos kompozitoriaus bičiuliai – orkestrai, chorai, solistai yra itin aukšto lygio, išsimokslinę profesionalai, todėl yra puikiausių galimybių būsimos muzikos autoriui įprasminti sudėtingiausią kūrybos idėją. Net ir renkantis mėgėjų kolektyvą (studentų, kultūros centro ar pan.), šiandien kompozitorius bus keliomis galvomis aukštesnis savo išsilavinimu, akiračiu, natų skaitymu, muzikine nuovoka už anuomet dainavusius.

– Kaip pradžioje cituotas J. Žilevičius teigia, M. Petrausko kūrybos tuo metu buvo išleista daugiau nei kitų (jis mini J. Kalvaitį, V. Kudirką, L. Ereminą, J. Naujalį ir Č. Sasnauską, P. Stankevičių, A. Kačanauską, S. Šimkų, J. Tallat-Kelpšą, J. Štarką, kun. T. Brazį, J. Bendorių, J. Neimontą, M. K. Čiurlionį, Vydūną, J. Gudavičių, J. Gruodį, S. Navicką ir save) drauge sudėjus. Tačiau akivaizdu – visa vadinamosios pirmosios triados narių kūryba buvo leidžiama jų pačių iniciatyva. Be to, Č. Sasnauskas gyveno Sankt Peterburge ir netgi J. Naujalio Kaunas dar kurį laiką buvo Rusijos imperijos dalis. Ir, kitaip nei šiomis dienomis, leidyba nebuvo itin sėkmingas verslas. Ypač mažos tautos. Ypač natų. Kam tuomet M. Petrauskas taip stengėsi? Ką jo išleistos natos ir tekstai reiškia šiandien?

– Viskas prasideda nuo teksto. Šiuo atveju – muzikinio. Jei neturėtume M. Petrausko natų leidinių, jo balso įrašų dainų plokštelėse, kurias išleido „Columbia Graphophone Company“, neturėtume dalies istorijos, galimybės atkartoti, vertinti ar net surengti štai tokių programų, kurias pasiryžome įgyvendinti su dviem koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ kolektyvais – Kauno muzikos ansambliu „Ainiai“, Kauno pučiamųjų instrumentų orkestru „Ąžuolynas“ ir Kauno vokaliniu ansambliu „Acusto“, sutikusiu prisijungti atliekant operetę „Šventoji naktis“.

– Spalį (tikiuosi, ir visus ateinančius metus) „Kauno santaka“ atliks kompozitoriaus Miko Petrausko kūrinius. Kaip jie pasikeitė, palyginti su rankraščiais ir ano laiko leidiniais?

– Kaip ir buvo anksčiau minėta, dėl naujų instrumentuočių M. Petrausko operetės atsinaujins. Operetės „Girių karalius“ klavyrą septyniems instrumentams aranžavo kompozitorius Giedrius Svilainis. Šios operetės režisūrinius sprendimus sukūrė Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė, scenografiją – Izabelė Narečionytė. Operečių fragmentų kaleidoskopą aranžavo Viktoras Rimša ir Jokūbas Vaitelė. Minėtas programas atliks Kauno muzikos ansamblis „Ainiai“. Operetės „Šventoji naktis“ aranžuotę pučiamųjų instrumentų orkestrui parengė Kauno pučiamųjų instrumentų orkestro „Ąžuolynas“ vyr. dirigentas Giedrius Vaznys. Šią operetę orkestras atliks kartu su Kauno vokaliniu ansambliu „Acusto“ (meno vadovas ir dirigentas Kęstutis Jakeliūnas). Norime pasidžiaugti, kad mūsų sumanymą – projekto „Aš ir Mikas“ programas parėmė Lietuvos kultūros taryba, o Miko Petrausko natų fondais pasidalijo mūsų bičiuliai – Kauno miesto muziejus. Tikimės, kad netikėta M. Petrausko atsklanda suskambės naujai ir gyvuos jubiliejiniams metams pasibaigus.

Kas? Operečių ir dainų kaleidoskopas „AŠ IR MIKAS“. Renginys nemokamas.

Kur? M. ir K. Petrauskų namuose (K. Petrausko g. 31).

Kada? Spalio 13 d. 18 val.