Lankantis keramikos parodose visuomet tikiuosi vieno: arba pamatyti kitaip panaudojamą keramikos dirbimo techniką, arba įdomiai sukurtą pasakojimą. Atrodo, Kristinai Paulauskaitei, kurios keramikos darbų paroda "Sąsajos" pristatoma "Aukso pjūvyje", pavyko šie abu dalykai.

Lankantis keramikos parodose visuomet tikiuosi vieno: arba pamatyti kitaip panaudojamą keramikos dirbimo techniką, arba įdomiai sukurtą pasakojimą. Atrodo, Kristinai Paulauskaitei, kurios keramikos darbų paroda "Sąsajos" pristatoma "Aukso pjūvyje", pavyko šie abu dalykai.

Medaus skonio motyvas

Sakoma, kad vienas iš bruožų, kuris išskiria menininką iš kitų žmonių, tai yra stebėjimo ir įsižiūrėjimo talentas. Nesvarbu į ką. K.Paulauskaitė šioje parodoje įsižiūri į gamtos ir žmogaus būsenas.

Keramikės kūriniai puikiai dera nedidelėje galerijos "Aukso pjūvis" parodų erdvėje. Jie atrodo itin lengvi, trapūs – toks įspūdis kyla dėl autorės panaudotos ažūrinės technikos subtilybių.

Kai kurie menininkės darbai atrodo saldūs tiesioginio šio žodžio prasme: K.Paulauskaitė lipdo medumi pritvinkusius korius, prie kurių limpa didelės musės. Kūriniai, kuriuose yra vystoma medaus ir korio tema, žavi grakščiu skulptūriškumu – kiekviena akelė turi savo formą, o neįprastai parinktos korio formos keramikės darbuose primena ir daugiaaukščius pastatus. Prie kai kurių akelių įkomponuoti ir gėlių žiedų motyvai – formaliai darbas ima atrodyti kur kas spalvingesnis ir žaismingesnis.

Ties pažinimo slenksčiu

Bene labiausiai parodoje K.Paulauskaitė išplėtoja temą, kurią galima pavadinti "Mažų žmonių augimas". Balta spalva padengti moliniai žmonės, tiksliau, mažyčiai vaikai, kone kūdikiai, kuriems vietoje mažų galvelių sukurtos susipynusios ir taip įvairius raštus sukuriančios medžių šakos.

Naudojama ažūrinė technika sukuria įspūdį, kad ši šakų raizgalynė ant galvų – itin trapi ir lengva. Mažų žmogeliukų rankos pakeltos į viršų – tarsi kažko siektų ar bandytų kažką sulaikyti – gali simbolizuoti ir norą augti, siekti savo svajonių, tikslų.

Sykiu šie motyvai panašėja į baltojo šokolado glajumi padengtas formas – sužadinamas tas pats saldumo įspūdis. O saldumas – vaikystės prisiminimus. Taip ši balta spalva, kuria padengtos trys ant vieno postamento sustatytos figūros, sugrąžina lankytojus į tą baltą, tyrą, saldų ir tokį trapų vaikystės laikotarpį.

Jeigu šios trys minėtosios mažų žmonių figūros buvo bene identiškos, kiti autorės kūriniai, kuriuose ji plėtoja panašią temą, jau turi žavių tarpusavio skirtumų.

Tokie pat maži žmonės įkurdinti ir stiklainiuose. Indų dugnas padengtas smėliu, o per angas kyšo figūrų galvos – tik šį kartą į viršų kylančio lašo formos. Kiekviena šio mažo žmogaus figūra – jau ne statiška, o pagauta judesyje. Žmogiukai pasisukę į skirtingas puses, vieni smagiai žingsniuoja, kiti kažko laukia, treti šoka. Nevienodos ir jų galvos, kiekviena išmarginta skirtingu raštu: primena susiskleidusios lelijos ar rožės žiedus. Vieni atrodo lyg būtų padengti glajumi, tačiau šiurkštesne maniera, o kiti – švelnesne, preciziškesne.

Visos šios mažųjų žmonių figūros simbolizuoja augimo, kartu – ir pažinimo momentą. K.Paulauskaitė lankytojui leidžia pažinti ne tik kaip darbo su moliu, jo panaudojimo įvairovę, bet ir parodo bene svarbiausią žmogaus tikslą – nuolatinį tobulėjimą ir mokymąsi. Sykiu menininkė atskleidžia ir savo mokymosi procesą. "Domina keramika, jungiama su netradicinėmis medžiagomis, netradiciniai technologiniai sprendimai", – sako K.Paulauskaitė, o parodoje pristatomi kūriniai tik patvirtina šiuos žodžius.

Mažo žmogaus dideli darbai

Įspūdinga ir grupė darbų, kuriuose menininkė vaizduoja paukščius, sutūpusius tarsi ant industrinio pastato liekanų arba pramoninių fabriko kaminų. Žavių sparnuočių galvos, sparnai padabinti dujokaukėmis. Pirmas įspūdis – idėja žaisminga ir labai sąmojinga. Tačiau, gilinantis į detales, pasirodo, kad fabrikų kaminų gerokai daugiau nei paukščių, o pastarųjų – daugiau nei dujokaukių. Šis kūrinys – vienas labiausiai kritikuojančių visuomenę menininkės darbų.

Kiti menininkės kūriniai, kuriuose matomas jau kitoks santykis su keramika, stebina galimybe į kūrinius žiūrėti kaip į kažkokį visatos darinį. Tai ypač akivaizdu kūrinyje, vaizduojančiame žmogaus figūrą, kurios kūno apatinė dalis išsidriekia it plati suknelė. Suknelės išorė ir vidus nusėti dantimis, tarsi išnyrančiais iš jos lyg kokie biomorfiniai kūnai. Pats suknelės vidus padengtas žalia spalva ir juo gilyn, juo labiau viskas primena visatas ir galaktikas. Atrodo, kad šiuos biomorfinius darinius tuoj praris spiralės formos ertmė.

Šiame darbe K.Paulauskaitė žaidžia su figūrų santykiais: dantyta suknelė kelis kartus didesnė už mažo žmogaus figūrėlę, kurios kairiąją pusę ties širdies vieta šis drabužis tarsi perveria. Kūrinys panašus į amžinąjį variklį – nuolat besisukantį mechanizmą, dirbantį tik žmogaus širdies dėka. Žmogus – mažas, o darbai – didūs, primena kūrinys.

Akivaizdu, kad puikių kūrinių sulauksime ir iš pačios K.Paulauskaitės. Dar būdama dekoratyvinės plastikos studijų programos absolventė, ji yra laimėjusi Vaclovo Rato-Rataiskio  premiją. Nuo 2011 m. aktyviai parodose dalyvaujančios K.Paulauskaitės darbų išvydo ir 2-osios Vilniaus keramikos meno bienalės lankytojai.

Savo sumanymais ir patirtimi menininkė dalijasi ir su keramikos kursų suaugusiesiems dalyviais, akcentuodama molį kaip meno terapijai svarbią, atpalaiduojančiomis savybėmis pasižyminčią medžiagą. Dar viena K.Paulauskaitės veiklos sritis – kartu su kolega keramiku Mariumi Ramonaičiu įkurta virtuali galerija pukmuse.lt.

Kas? K. Paulauskaitės keramikos paroda "Sąsajos"

Kur? Galerijoje "Aukso pjūvis"

Kada? Veikia iki birželio 12 d.