Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna | KaunoDiena.lt

KŪRYBIŠKAI PERDIRBANT KLAIDŲ NEBŪNA

Kai viename amatų ir kultūros festivalyje Birzeito miestelyje paprašiau Ala' Hilu vizitinės kortelės, jis paklausė, ar turiu popieriaus lapelį. Ala’ yra upcyclingo (kūrybiško perdirbimo) pionierius Palestinoje ir popieriaus švaistymas vizitinėms kortelėms prieštarautų jo principui sumažinti šiukšlių – ir aplink mus, ir tų, kur galvose. Todėl, mano užrašų knygelėje radęs tuščios vietos, jis uždeda raudono rašalo antspaudą su savo kontaktine informacija. „Kaip simboliška“, – sakau, jis ramiai linkteli ir pakviečia kitą savaitę apžiūrėti savo studijos, kurioje seni šaukštai ir šakutės virsta žiedais, auskarais ir apyrankėmis, ištuštinti alaus ar vyno buteliai atgimsta stiklinių pavidalu, o savo pirmines funkcijas atgyvenę mediniai ir metaliniai rakandai tampa baldais ir namų interjero detalėmis. Pavyzdžiui, lempomis. Kur kažkas mato šiukšlę, Ala’ mato galimybę.

Būdraujančių piemenų miestelyje

Ala’ studija „ReSign“ (nuo angliškų žodžių Recycling Design – perdirbtas dizainas, taip pat „resign“ reiškia atsistatydinti iš užimamų pareigų) įkurta mieguisto, tykaus Beit Sahūro miestelio, įsikūrusio į rytus nuo Betliejaus, senamiestyje. Beit Sahūro pavadinimas arabiškai reiškia Budriųjų namus ir kilęs jis nuo šiose apylinkėse amžių amžiais akylai avis ganančių piemenų. Čia veikia ir nedidukė darykla, gaminanti „Piemenų“ prekės ženklo alų, o netoliese yra Piemenų laukas, kur, anot religinės legendos, angelas piemenėliams pranešęs apie Kristaus gimimą.

Piemenų likę ir šiandien, tačiau Beit Sahūrą Ala’ pasirinko ne dėl jų, o dėl tos ramybės ir glaudžios bendruomenės, kurioje visi vieni kitus pažįsta. Miestelyje įgyvendinama ir daugiau pionieriškų kūrybinių idėjų, kurių nerasi kituose Palestinos miestuose, – pavyzdžiui, meno ir paveldo sėklų butikas, edukacinė kavinė su „Singer“ siuvimo mašinų interjeru ir kalnais knygų, dienos užimtumo centras jaunimui su proto negalia, šalia buvusio Izraelio karinio posto rudenį vyksta alternatyviosios muzikos festivalis. Pamenu, kažkas minėjo, kad Beit Sahūre gyvena drąsūs žmonės. Tai, žinoma, komplimentas.

Šių medžiagų galimybės milžiniškos, faktiškai begalinės, bėda tik, kad trūksta vizijos ir suvokimo, ką galima su jomis nuveikti.

Pirmąkart link žaliųjų idėjų Ala’ pasuko dar 2007 m., apsilankęs permakultūros kursuose. Permakultūra – darnus maistu ir energija apsirūpinančio žmogaus santykis su jį supančia gamta; kartu ir mokslas, ir gyvenimo filosofija. Ala’ sako, kad ji labai dera su upcyclingo idėjomis, nes tai procesas, kurio metu seni ar išmesti daiktai paverčiami kažkuo nauju ir naudingu. Tam tikra prasme upcyclingas žaliojoje vertybių skalėje yra aukščiau nei recycling (perdirbimas), nes pastarajam naudojama daug energijos, o upcyclingui užtenka kūrybiškumo. Prieš penkerius metus Ala’ metė darbą biure nuo 9 iki 17 val. ir visą savo laiką paskyrė būtent tokiai kūrybai. Iš santaupų ir crowdfunding kampanijos metu surinktų lėšų nusipirko įrankių ir pradėjo darbuotis. „Atliekų įvairovė didžiulė: plastikas, metalas, tekstilė, stiklas, mediena. Šių medžiagų galimybės milžiniškos, faktiškai begalinės, bėda tik, kad trūksta vizijos ir suvokimo, ką galima su jomis nuveikti, – sako Ala’. – Žmonės nesupranta, kad kažką pirkdami sumoka ir už pakuotę – butelį, maišelį, dėžutę. Jiems tai iškart šiukšlė. Atsibodo kėdė? Išmeta lauk. Suknelėje skylė? Lauk. Tačiau ir ta kėdė, ir suknelė juk dar gali būti sutaisyta ir naudojama toliau arba tapti kažkuo kitu, pavyzdžiui, lentyna ar daugkartinio naudojimo maišeliu. Juk žaliava yra žaliava, jai tereikia suteikti formą. Taip mąstydamas ir sukūriau „ReSign“ koncepciją: sena šakutė atsistatydino iš savo stalo įrankio pareigų ir tapo aksesuaru.“

Ala’ dirba ir su padėklais – iš jų konstruoja dėžes, lauko stalus, kėdes. Sako, kad dažnai padėklų mediena laikoma prasta, tačiau iš tiesų gali būti labai tvirta, nes skirta atlaikyti didelį krovinio svorį, karštį, lietų. Tad 70 proc. gamybos proceso jau nuveikta, bet mėtosi patvoriais! Butelių stiklas yra atsparesnis dūžiams nei tas, kuris fabrikuose naudojamas stiklinėms gaminti. Ant žemės nukritęs butelis gali sudužti arba ne, o stiklinė beveik garantuotai pavirs į šipulius. Todėl Ala’ savo stiklo pjovimo mašina iš vieno butelio pagamina dvi tvarias stiklines (vienos jų dugnu tampa pritvirtintas metalinis kamštelis), taip apeidamas brangų stiklo perdirbimo procesą ir sunaudodamas minimaliai energijos. „Upcyclingas yra kažkas tarp perdirbimo ir panaudojimo darsyk, – sako jis. – Be to, kūrybiškai pakeistas daiktas įgyja ir naują funkciją.“ Upcyclingo studija, anot jos šeimininko, yra ir vieta eksperimentams, kur kiekvienas gali klausti, mokytis ir bandyti. Svarbu, kad ne iš neturėjimo ką veikti, o tikrai tikint idėja.

Savo kūrinius Ala’ parduoda mugėse, festivaliuose, per amatų dienas. „Labiausiai man patinka stebėti žmonių reakcijas, būtent jos ir suteikia jėgų eiti pirmyn, – sako jis. – Jie sustoja, apžiūrinėja. Kai kuriems turiu paaiškinti, kad ši apyrankė kadaise buvo šaukštas, o kiti pamažu atpažįsta patys. Tą akimirką jų veidai visiškai pakinta, juos užvaldo šypsena. Apskritai atsiliepimai labai teigiami, žmonėms patinka, kad galima originaliai panaudoti daiktus, turėjusius bilietą į sąvartyną.“

Atliekos turi vertę

Jeruzalės taikomųjų tyrimų centro 2010 m. duomenimis, per dieną Beit Sahūre išmetama 0,9–1,2 kg šiukšlių per capita, iš viso – apie 13 tonų. Kasdien. Miestelio šiukšlės (maždaug pusė jų atkeliauja iš namų ūkių) atsiduria netoliese esančiame šiukšlyne, kur yra užkasamos arba deginamos. Didžioji jų dalis – organinės atliekos, t.y. maistas, popierius, kartonas. Okupacijos sąlygomis nesant rimtų atliekų perdirbimo gamyklų, rūšiavimas nėra nei kasdienis įprotis, nei populiari užstalės pokalbių tema. Tokiame kontekste Ala’ yra ne tik pionierius, bet ir drąsus optimistas. „Tikrai galime rasti sprendimų atliekoms tvarkyti, nes atliekos turi vertę. Prieš pasiekdamas parduotuves, vėliau – tavo šaldytuvo lentyną, butelis perėjo ilgą gamybos procesą, ir štai turi žaliavą – daiktą, kurį esi išmokytas laikyti šiukšle. Tačiau tereikia trupučio kūrybiškumo ir jis vėl tau tarnaus, išvengęs šiukšlyno. Tai savo veikla ir noriu įrodyti“, – sako Ala’.

Kaip žinome, ypač švaistūniškai gyvenama miestuose. „Keista: ateini į parduotuvę ir tau iškart į rankas įkrinta plastikinis maišelis. Perki jau supakuotą duoną, ją įdeda į dar vieną maišelį, – sako Ala’. – Kaime žmonės viską naudoja daugkart. Prieš keletą mėnesių vedžiau mokymus beduinų bendruomenei Hebrono kalvose. Paklausiau jaunuolio, ar ilgai naudoja plastikinį maišelį. Atsakė: „Tol, kol jame nieko nebegaliu nešti, kol visai suplyšta.“ O miestiečiai apsipirkę grįžta su 20 maišelių ir juos iškart išmeta. Toks ir skirtumas: poreikis.“

Ala’ užsibrėžė vieną dieną tapti zero waste (nulis atliekų) žmogumi, nes nori įrodyti, kad tai įmanoma. Sektinas pavyzdys, anot jo, yra miškas. „Niekas miško neravi ir neakėja ir, jei jam netrukdytume, jis apaugtų visus mūsų civilizacijos centrus, miestus, – sako Ala’. – Miškas nieko neišmeta. Tai labai gyva 24 valandas per parą aktyvi sistema, kurioje nėra atliekų, viskas kaip nors panaudojama. Tokie galime būti ir mes.“ Klausiu, ar, jo nuomone, tikrai tą sugebėtume, nes užtenka žvilgtelėti į jūrų, dirvožemio, oro taršos statistiką, ir atsakymas akivaizdus. „Mus stabdo tik mūsų pačių nenoras“, – atsako jis. Ir turbūt tingumas bei naivus, emociškai parankus realybės neigimas, pridedu aš.

Visa gyvybė žemėje adaptuojasi prie gamtos, tik mes darome atvirkščiai.

Ta proga įsipilame dar kavos ir toliau filosofuojame: kapitalistinėje sistemoje dirbame tam, kad padengtume savo pragyvenimo išlaidas. O kas, jei gyventume trečdaliais? Trečdalį savo laiko skirtume maistui užsiauginti, tiek pat ir ne daugiau – atidirbtume už pinigus (jų vis tiek reikia) ir galiausiai be streso ir užtektinai darytume tai, kas mums iš tiesų teikia džiaugsmo: skaitytume, rengtumėme žygius dviračiais, meistrautumėme… Ir nieko neišmestume: sugedo šaldytuvas? Kolega pataisys. Reikia drabužių? Kaimynas pasiūs. Tokios bendruomenės veiktų kaip miškas: jo viduje viskas cirkuliuoja ratu ir remiasi tarpusavio pagalba. Tačiau, primena Ala’, dabartinė sistema ne tam skirta: joje apdovanojama ne bendruomeninė dvasia, o asmeninė sėkmė, kuri matuojama brangių žaisliukų skaičiumi. „Prisitaikyti prie gamtos turime mes, o ne ji prie mūsų, – sako Ala’. – Visa gyvybė žemėje adaptuojasi prie gamtos, tik mes darome atvirkščiai. Galvojame, kad esame protingesni už visas kitas gyvūnų rūšis. Tačiau kartais man atrodo, kad iš tiesų per tūkstančius metų neišmokome kurti gyvenimo, tik ištobulinome savo sugebėjimą pradėti karą.“

Ne taip ar ne, o pabandykime

Ala’ tiki idėjų, gebėjimų ir žinių dalijimosi svarba. Jis nori sukurti specialius įrankius ir iliustruotus jų vartojimo vadovus, kad žmonės namuose patys galėtų užsiimti kūrybišku perdirbimu. „Problema prasideda tada, kai atliekos palieka namus: taip atsiranda tarša, plastiko salos vandenynuose, perpildyti sąvartynai, – sako jis. – Noriu, kad, kūrybiškai panaudodami tai, ką jau turime, taptume mažiau priklausomi nuo vartotojiškumo. Juk viskas susiję: kuo daugiau vartoji, tuo didesnius kalnus šiukšlių prigamini.“ Rengdamas mokymus vaikams ar kaimo bendruomenėse, Ala’ stengiasi panaudoti jau turimas, bet primirštas žinias. „Mano močiutė užvalkalus pagalvėms siūdavo iš nebenešiojamų drabužių, jas prikimšdavo smulkiai sukarpytų plastikinių maišelių gabalėlių. Šluostėms naudojo atraižas, lietaus vandenį rinko nuo dažų likusiuose kibiruose. Todėl mano darbas yra ne tik išmokyti konkrečių triukų, bet ir atverti vaizduotę. Kai tau ko nors reikia, ar svarstai tai pasigaminti pati, ar tiesiu taikiniu eini į parduotuvę?“ – klausia jis. Na, nemoku, tingiu, neturiu laiko… „Būtent. Ar miestietis investuotų savo laiką ir energiją išmokti iš buitinių atliekų pasigaminti vazonus sodinukams? O kaimo žmogus, pats sau užsiauginantis maisto, negali jų įpirkti, tad turi pasigaminti pats. Tačiau miestietis už tą pirkinį atiduoda savo laiką algai.“

Metęs gerai apmokamą darbą biure ir pradėjęs įgyvendinti savo upcyclingo vizijas, Ala’ sako jaučiąs esantis daug naudingesnis, nors piniginė ir gerokai tuštesnė. Pasikeitė ne tik jo kasdieniai įpročiai – anksčiau šiukšlių maišą iš namų išnešdavęs kas dvi dienas, dabar jį pripildyti užtrunka beveik dvi savaites, – bet ir požiūris bei emocinė būsena. „Kažkas yra pasakęs: kai tau moka algą, ją moka tam, kad negalvotum apie kita. Per šiuos metus su „ReSign“ įgavau daugiau atsakomybės už tai, ką gyvenime veikiu“, – sako jis. Palyginti su pačia pradžia, kai Ala’ pats save ribojo mintimis, kad „šitą sugebėsiu, o šito tai jau tikrai ne“, šiandien jis visai kitur, toli. „Viskas yra įmanoma. Ateina žmogus su idėja ir sako: „Ar galim tai įgyvendinti?“ Nesakau, taip ar ne. Sakau: pabandykim, – šypsosi Ala’. – Anksčiau, jei kas nepavykdavo, numesdavau: velnias, neišėjo. Dabar tokių žodžių mano žodyne nebėra. Jei galutinis rezultatas nėra tiksliai toks, kokio tikėtasi, juk ne bėda. Kartais jis net geresnis už pirminę idėją. Klaidų upcyclinge nebūna. Arba perdirbtas kūrinys atitinka tavo standartus, arba ne, bet jis nėra klaida. Nusipjauti staklėmis pirštą ar kitaip susižeisti – va tai būtų klaida.“

Arba blogai apskaičiuoti augalų poreikius ir staiga likti be daržovių – tai irgi būtų klaida. Ala’ savo namų kieme iš antrinių žaliavų pasistatė hidroponikos sistemą. Jo vertikaliuose soduose auga agurkai, pomidorai, salotos, braškės. Vienas tikslų ateičiai – sumeistrauti namų sąlygoms tinkamą biodujų aparatą, kuris maisto atliekas paverstų dujomis. „Žiauriai gera gyventi šia diena, čia ir dabar, bet dar geriau tai daryti jaučiant atsakomybę, – sako Ala’. – Praeitis niekur nedingo, ją prisimename, tačiau rytojų nulems tai, ką darome šiandien.“

GALERIJA

  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
  • Kūrybiškai perdirbant klaidų nebūna
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS