Žurnalistas, keliautojas, knygų autorius Liudas Dapkus sako, kad kūryba – viena iš nedaugelio žmogui likusių savybių, skiriančių jį nuo dirbtinio intelekto. Jis tikras – jeigu pas mus būtų daugiau rašančių ir skaitančių, būtume truputį laimingesni, nei esame.

– Ne kartą esate sakęs, kad šiandieniai 50-mečiai, 60-mečiai gimė ir gyvena labai įdomiu laiku. Kodėl?

– Mes gimėme kylančių vilčių laiku, tos viltys augo kartu su mumis ir su Lietuva. Dar ir dėl to, kad mes matėme, ko gero, daugiau nei jaunesnės kartos, – bent jau man atrodo, kad pasiekėme gana daug savo srityje, dirbame tai, ko mokėmės, gyvename ten, kur gimėme, ir galime daryti tai, ką norime daryti. Nesakau, kad blogai buvo gimti vėliau, tačiau dabar nebereikia taip smarkiai kažko siekti – daugelį poreikių galima labai greitai ir lengvai patenkinti: nuo prekių, kurių net nepasikeldamas nuo sofos žmogus gali suorganizuoti, iki partnerių, kurių taip pat galima susirasti tiesiog braukant telefoną. Tas perėjimas iš analoginio, tamsaus, nejaukaus pasaulio, kai mes buvome jauni, į šitą, gausų galimybių, pasirinkimų ir plačių horizontų laiką, man atrodo, buvo įdomus.

Vis dėlto svarbu suvokti, ką per šiuos metus mums priminė Ukrainoje vykstantis karas, – taika, ko gero, yra anomalija, o chaosas ir konfliktai yra normalus žmogaus būvis. Normalus ta prasme, kad įprastinis, o ne normalus kaip norma. Juk jeigu pažiūrėtume į istoriją – vyko ištisiniai karai, galvų ritinimai, monarchų kirsdinimai, revoliucijos. Mus visus, ko gero, suklaidino ta euforija, kai žlugo – ar bent jau mes manėme, kad žlugo – blogio imperija. Tokie žmonės, kaip Francis Fukuyama, pradėjo rašyti visokias mokslines esė, kurios vadinasi „Istorijos pabaiga“, turėdamas omenyje, kad žmonija nuo šiol eis tik pažangos keliu. Ir Yuvalis Hararis su savo „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ po gerų poros dešimtmečių irgi parašė, kad karas, maras ir badas įveikti visiems laikams. Na, yra kažkokių židinių, bet jie kažkur ten, kažkokiame Sudane... Ir dabar staiga mums primenama, kad gyvenime vis dėlto kiek kitokia tvarka.

 Potyriai: „Keliavimas – tai ne užkariavimas. Tai patirtis, kurios įgyji, kad galėtum pasidalyti su kitais“, – įsitikinęs L. Dapkus. / L. Dapkaus asmeninio archyvo nuotr.

Taip, yra nuomonių, kad šis konfliktas laikinas, kažkaip bus išspręstas, ukrainiečiai nugalės, rusai pralaimės ir vėl nusistovės ramybė, viskas sugrįš į senas vėžes: kas darė verslą – darys jį toliau. Tačiau tai neturi visiškai jokio pagrindo, nes tokio dydžio ir tiek skirtinga nuo visų kitų valstybė negali dezintegruotis tiesiog štai taip, paprastai. Kad ir kaip pasibaigtų šis karas, ateityje visi turės gyventi kaip skruzdėlės skruzdėlyne: vienas rimtas nuošimtis skruzdėlių turi būti kareiviai, visada pasiruošę, išmuštruoti, laukiantys kažkur savo kareivinėse. Turės taip būti, kol mes čia gyvensime, ir dar ilgai vėliau.

– Ar karas – toks, koks jis vyksta, jums neatrodo keistokai XXI a.?

– Manęs pastaruoju metu neapleidžia mintis, kad tai vis dėlto ne civilizacija, ne tauta, net ne etninė grupė, nors taip įprasta sakyti, bet tokia gyvybės forma. Nekalbu apie visus – kalbu apie tuos žmones, kurie lemia procesus. Jie išoriškai labai panašūs į europiečius, ir tai yra bėda. Jeigu jie būtų labiau egzotiškų bruožų, kas labiau atitiktų tą elgesį, tada būtų paprasčiau Vakarams suvokti, kad turi reikalų su kita civilizacija ar, reikėtų sakyti, anticivilizacija.

Dabar lyg ir visai neseniai milžiniškais kiekiais buvo korumpuojamos ištisos valstybės Vakarų Europoje ir jiems tai yra antriniai dalykai. Jie – austrai, vokiečiai – nustemba dėl to, kas vyksta, sako: ne taip viskas yra vienareikšmiška, čia tie slavai tarpusavyje kažką aiškinasi, kažkokia Padniestrė buvo, kažkoks Karabachas, dabar Donbasas. Jų toks požiūris yra, toks, ko gero, ir bus kurį laiką, kol Ukraina laikysis. Jeigu Ukraina, neduok Dieve, pralaimėtų, tai jie po kurio laiko pamatytų tuos pačius tankus po savo langais. Nes Rusija kitaip negali. Ką ji gali daugiau pasiūlyti planetai, civilizacijai, negu destrukcija?

Islandai, pavyzdžiui, yra labai maža tauta. Tačiau ten vos ne kas trečias ar ketvirtas žmogus yra išleidęs knygą. Jie perka tas knygas, skaito, vienas kitą palaiko.

Labai sunku suprasti, kam skirta šita padermė žmonių, kurie tapo tokie, ir kuriems tai, ką mes vadiname jų kultūra – XVIII, XIX a. rašytojai ar sovietinio laikotarpio režisieriai, kiti kūrėjai – yra tų laikinų atšilimų arba kažkokių susiklosčiusių aplinkybių, leidusių labai keistiems talentams iškilti, rezultatas. Vis dėlto tai parodo tą didžiąją tamsą, kuri visada buvo ir kuri, matyt, jiems tinka, jeigu tūkstančius metų panašiai gyvenama. Tas santykis su Vakarais – prievartinis, nes tai Petras koks atsiranda, tai Gorbačiovas. Jiems vis dėlto artimiau tie ritualai, kurie juos suformavo, atėję iš mongolų stepių.

– Kokią įtaką visi šie įvykiai turėjo praėjusių metų pabaigoje pasirodžiusios jūsų pirmosios trilogijos dalies „Saulėgrąžų dievas“ atsiradimui?

– Labai didelės įtakos neturėjo, nes knyga nėra Ukrainos raidos analizė. Knygos idėja kilo pavasarį, kai įvyko Bučos tragedija, kiti reikalai, ir paaiškėjo, kokio tipo yra ta vadinamoji kariuomenė ir kokie tai kareiviai – iš tikrųjų tai orda. Norėjosi pasakyti, kad yra vilties ir visi kaltieji bus nubausti. Aplankė mintis apie tą seną gerą kaubojišką teisingumą. Tad pradinis sumanymas buvo terapinė knyga sau, artimiesiems ir tiems, kuriems gal bus įdomu.

L. Dapkaus asmeninio archyvo nuotr.

Kadangi Ukraina, mano akimis, yra tokia Pietų gražuolė, kuri yra dosni kaip pati gamta, o dabar ją žagina, prievartauja, tad ir mano pasakojimo veikėjai – ne tik rūstūs vyrai, kurie kasdien kovoja už savo tėvynės laisvę, bet ir moterys. Tiesa, truputį kitokios – turinčios daugiau sąsajų su antgamtiškais dalykais, okultizmu. Tos moterys, kurios turėtų būti švelnesnės ir gležnesnės, tam tikromis aplinkybėmis tampa kietos, jų rankos laiko ginklus ir jos visai efektyviai kovoja su blogiu.

– Sakėte, kad laukdamas knygos pasirodymo nekantravote, nes manėte, jog ji pasens...

– Buvo toks momentas, nes kai skiri laiką, padarai darbą ir paskui jis niekaip nepasirodo, pradedi nerimauti. Dabar supratau, kad niekas nepasens, ir antros trilogijos dalies net neskubu pabaigti, nors ji pradėta dar vasarą. Iš tiesų keista, nors ir netiesiogiai, rašyti apie procesus, kurie vis dar vyksta ir neaišku, kaip pasibaigs.

Tačiau karas Ukrainoje karas yra tik atsispyrimas. Knyga ne apie jį. Tai knyga apie amžiną pasirinkimą – būti žmogumi ar būti žvėrimi, nes ribinės situacijos labai aiškiai parodo, kuo tu buvai ir kas tu esi. Ir tose ribinėse situacijose atsiskleidžia keisčiausių dalykų: didvyriai tampa galimai niekšais, o eiliniai, paprasti žmonės gali tapti didvyriais.

Iš tiesų šitas karas, kaip jau ne sykį sakiau, pagimdys didžiulį visokių formų kultūrinį judėjimą. Panašiai buvo su Pirmuoju pasauliniu karu, kai visa karta prarastųjų – ir Erichas Maria Remarque’as, ir Ernestas Hemingway, ir kiti rašė apie tuos baisius sukrėtimus.

Šiame informacijos amžiuje, kai mus bombarduoja vaizdais tiesiai iš apkasų ir komentarais apie apokalipsę arba Putino sveikatą, nors niekas nieko nežino iš tiesų, poveikis kultūriniam gyvenimui tikrai bus. Mano knyga yra vienas pirmųjų paukštelių.

Kitos trilogijos dalys bus truputį kitokios, mažiau siesis su realybe, galima bus sau leisti daugiau rašyti apie ateitį, nes apie dabartį pasakoti nėra daug prasmės – mes ją kasdien matome.

– Žurnalistinė patirtis, gebėjimas rinkti informaciją, tikslintis faktus, suprantu, irgi pravertė rašant knygą?

– Ko gero, žurnalistas visą gyvenimą ir liks žurnalistas. Nes tikri, sakykime, klasikiniai rašytojai – kitokio sukirpimo žmonės. Jie dažniausiai neturi kitokių veiklų, gali visiškai atsiduoti kūrybai. Gali tai daryti gerokai ilgiau, negu kad aš, pasiėmęs kūrybinių atostogų, ir ta jų literatūra iš tiesų yra brandesnė, labiau išnešiota.

L. Dapkaus asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau, kas yra brandu, kas yra išnešiota šiais laikais, kai apskritai viskas yra tarsi paviršinis skrollinimas, browsinimas? Žmonės vartoja žinias visai ne taip, kaip mes kažkada, kai laikraštį skaitai susikaupęs ties turiniu. Pastarieji dešimtmečiai parodė, kad didžioji dalis žmonių nelabai nori ką nors skaityti. Nebent pavadinimus, todėl pavadinimuose turi būti ir apgaulės, ir pagarbių žodžių, bet jokiu būdu ne mįslės arba elegantiški konstruktai, kuriuos mes anksčiau išvystydavome ir džiaugdavomės, kokios prašmatnios antraštės.

– Jūsų pirmoji knyga „Žuvis, kuri supainiojo duris“ išėjo prieš trejus metus, 2020-aisiais. Ar buvo didelis skirtumas rašant pirmąją ir dabar?

– Ten buvo publicistika, o čia jau galbūt yra ir literatūros užuomazgų. Rašymo stilius, žinoma, panašus. Reikėtų įsitempti, kad specialiai tą stilių pakeistum.

– Tapimas iš žurnalisto rašytoju – kažkoks virsmas?

– Kad nebežinau, kuo esu tapęs iš tiesų. Veiklų mano gyvenime daug, bet viskas yra apie kūrybą. Jeigu mes vertiname kūrybą kaip vieną iš nedaugelio žmogui likusių savybių, kas skiria nuo dirbtinio intelekto – kuris, beje, irgi gana sėkmingai kopijuoja kūrybą, tai gana maloni veikla. Su ja netgi siečiau savo ateitį – gyvenant nebūtinai ten, kur gyveni, darant tai, kas tau patinka. Todėl, kad mus išmokė rašyti, mums suteikė kontekstą, parodė, ką veikė šioje srityje kiti žmonės šimtmečius iki mūsų. Perskaitėme daugybę tekstų, knygų ir mes galime kurti. Ir kitiems, kurie dirba žurnalistikos srityje, siūlyčiau apie tai pagalvoti, nes dauguma net neatidaro durų į tą pasaulį. Jame galbūt patirtų daugiau malonumo iš rašymo, negu vien atpasakodami, ką sutiko, ką pamatė, su kuo kalbėjo, ką išgirdo.

Važiuoji, atsiduri įvairiose situacijose, ir tos, kurios pačios nemaloniausios, ko gero, duoda daugiausia naudos ir išlieka ilgiausiai.

Man atrodo, kad tos idėjos ir kūryba yra kažkur debesyse, – net nežinau, kaip pavadinti, Saulėgrąžų dievas ar kas kitas tai turi. Tereikia sukurti sąlygas, gerai įsiklausyti ir per tave visa tai gali ateiti. Tai ypač pasijunta rašant, kai herojai tarsi savarankiškai pradeda gyventi: galbūt aš norėjau, kad jie visi išliktų geruoliai, bet kai kurie iš jų jau numirė pirmoje dalyje, o atsirado užuominų į dar baisesnius momentus. Tad nežinau, kas visa tai kuria iš tikrųjų, – aš fiziškai parašau, bet kaip tos idėjos ateina, kurios kartais pasireiškia sapnų ar košmarų pavidalu, neįsivaizduoju.

Tad visiems rašantiems žmonėms linkėčiau kartkartėmis stabtelėti, parašyti kažką kita, negu kasdien rašo, nes tai tikrai verčiasi į kitokias, vertas gyventi patirtis.

Dauguma mano kartos žurnalistų techniškai parašė turbūt daugiau, negu koks Tolstojus per visą gyvenimą. Tačiau tai dažniausiai yra svetimų minčių atpasakojimai. Ką tu pats supratai? Juk šitiek temų aplink, siužetai, žmonės, istorijos, likimai pinasi. Paimk, kad ir kriminalinių įvykių suvestinę, ir paklausk savęs: kas, jeigu? Jeigu čia materializavosi demonas ir kažką padarė? Sau juokais parašyk tris pastraipas. Žiūrėk, kitą dieną jau galbūt skyrelį norėsi parašyti, o po kurio laiko sakysi: važiuoju į Kretą ir mėnesį rašysiu šią istoriją.

Islandai, pavyzdžiui, labai maža tauta. Tačiau ten vos ne kas trečias ar ketvirtas žmogus yra išleidęs knygą. Jie perka tas knygas, skaito, vienas kitą palaiko. Tai tikrai laiminga ir išsilavinusi tauta. Jeigu pas mus būtų daugiau rašančių ir skaitančių, mes galbūt būtume truputį laimingesni, nei esame dabar.

– Kartkartėmis jūs mokote rašyti kitus. Ar įmanoma to išmokyti?

– Manau, kad rašymas visada buvo tas neelitinis įgūdis, kuris atskiria didesnių galimybių individus nuo mažesnių. Nebūtina visiems būti plunksnos pameistriams, bet graudu kartais matyti, kai kokia nors kita savo veikla sėkmę sukūręs žmogus nelabai randa žodžių, kai reikia prieš auditoriją kažką pasakyti. Tam galima, žinoma, pasisamdyti specialistą. Tačiau man atrodo, kad ne be reikalo senovės kariuomenėje mokydavo ne tik fechtuotis, bet ir groti pianinu, šokti ir visaip kitaip lavintis. Gebėjimas rašyti turėtų būti ne formalumas mokyklose, o dabar matau, kad tai po truputį eina vis silpnyn ir silpnyn.

– Nerėžia akies, kai socialiniuose tinkluose skaitote įrašus ir matote vien gramatines, stiliaus klaidas?

– Rėžia. Tačiau faktas, kad žmonių, nemokančių savo gimtosios kalbos, visą laiką buvo. Tiesiog jie neturėjo feisbuko ir negalėjo savo ribotumo parodyti. Tas socialinių tinklų sprogimas suartino, gali ginčytis vos ne su Holivudo žvaigždėmis ar vyriausybių vadovais, vyriausybių vadovai pakomentuoja prie tų paprastų žmonių įrašų. Čia atskira kalba apie tą logocentrinės sistemos žlugimą, žiniasklaidos, kaip tokios, nykimą. Tačiau tuščia vieta gamtoje nebūna – iškyla kažkas vietoj jos. Todėl yra daugybė šarlatanų, šamanų, plokščiažemininkų ir kitų, kurie aiškina, kaip čia yra, o iš tikrųjų pakeitė savo galias prarandančius institutus. Tarkim, bažnyčia prarado savo galią prieš kelis šimtus metų, dabar praranda dar ir valstybė, jos institutai.

Pandemija parodė, kad nenori žmonės organizuotos prievartos, jie nori būti laisvi, net jeigu jiems sakoma, kad kažkas daroma jų labui, jie vis dėlto randa būdų pasiteisinti, turi daug platformų tam išsakyti. Tai pavojingas kelias. Karas visa tai tiesiog atitolino, bet tai, kas atsitiko po pandemijos ir kas toliau vyksta, rodo, kad mes judame kažkokio nusinulinimo kryptimi, nes labai daug šansų perimti bepročiams tai šen, tai ten valdžią ir juos palaikys, o paskui sakys: kaip mes buvome apgauti, kodėl mes tai padarėme. Tai buvo daugybę kartų anksčiau.

– Dar viena didelė permaina jūsų gyvenime – atsisakėte žurnalistikos ir nuėjote dribti į kelionių sritį. Kodėl?

– Keliauti man visą laiką patiko. Dar gali žmonėms pasakoti istorijas, kurių galbūt kitas kelionių vadovas nepapasakos ar papasakos kitaip. Manau, moku pasakoti ir galiu mažoms auditorijoms sukurti gana įdomų laiką ir gerą patirtį. Čia apie kitus. Apie mane patį – tai, matyt, buvo bėgimas nuo perdegimo darbe. Atsimenu, grįždavau namo 1–2 val. nakties ir dar prisėsdavau paredaguoti kokio breaking news teksto. Čia yra savižudybė. Kažkuriuo momentu atėjo laikas, kai nuo viso to norėjosi pabėgti, net ir fiziškai – į Australiją arba Zelandiją.

Patirtis: ištikimas žurnalistikai, dirbęs lietuviškoje spaudoje ir užsienio naujienų agentūrose, L. Dapkus dalyvavo ir konfliktų zonose kaip karo korespondentas./ L. Dapkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Gal kelionės po įvairiausias pasaulio šalis kažkaip pakeitė požiūrį į gyvenimą?

– Nežinau, ar pakeitė, bet davė daugiau konteksto. Pamačiau, kiek turime iliuzijų, kad nukeliavus kažkur, ten bus Kapitono Granto vaikų pasaulis, kapitonas Nemo arba Lobių sala. Kažkokiu teoriniu lygmeniu žinome, kad taip nėra, kad visur yra McDonald’s, visur teršiantys sunkvežimiai – ir Balyje, ir Havajuose, ir Polinezijos salose. Tačiau, kai nuvažiuoji ir tai pamatai fiziškai, supranti, kad planeta yra nekokioje situacijoje. Vis dėlto yra tų deimančiukų, ir Lietuva – vienas iš jų. Didysis paradoksas – reikia apvažiuoti Žemės rutulį daug kartų, kad sakytum: čia visai faina. Šalyje, kurioje realiai nieko nevyksta. Čia Lietuvos šūkis turėtų būti privilioti tų pavargusių nuo visų iššūkių, maniakų su kardais gatvėse, žemės drebėjimų, potvynių, kitų nelaimių. Čia tikrai Marijos žemė. Dabar daug važinėju po Lietuvą ir matau, kiek tuščios žemės. Ir taip keistai atrodo tie mūsų kamščiai Vilniuje. Vadinasi, susibūrė žmonės į tris miestus ir kamuojasi. Tačiau čia jau kitos temos.

Manau, kad manęs kaip žmogaus nepakeitė, bet man davė gilesnio matymo ir daug istorijų, nutikimų. Žinoma, galima daug nutikimų patirti ir niekur nekeliaujant – fantazijose ar santykiuose. Tačiau mano kiti poreikiai. Važiuoji, atsiduri įvairiose situacijose, ir tos, kurios pačios nemaloniausios, ko gero, duoda daugiausia naudos ir išlieka ilgiausiai, yra ryškiausios. Apie jas grįžus galima pasakoti prie židinio – saugiai ir jaukiai.